Vabzdžiai

Skruzdėlės (Formacidae), plėviasparnių būrio geluoninių pobūrio vabzdžių šeima. Jų yra ~6000 rūšių. Paplitusios beveik visame pasaulyje, daugiausia tropinėse juostose. Mažos ir vidutinio dydžio. Skirtingai nuo kitų geluoninių, skruzdžių krūtinę su pilveliu jungia plonas 1 – 2 segmentų stiebelis, turintis statmeną plokštelę arba 1 – 2 mazgelius. Visos skruzdės pilvelyje turi nuodų liauką, gaminančią skruzdžių rūgštį, geluonį – tik primityvios rūšys. Burnos organai graužiamojo tipo. Antenos alkūninės. Joms būdingas polimorfizmas ir bendruomeninė gyvensena. Skruzdžių bendrija gyvena skruzdėlyne, kurį įsirengia žemėje, medžio kelme, kamiene. Tropinėse juostose gyvenančios Oecophyla genties rūšys lizdus daro medžių lajose iš lapų. Skruzdėlių bendrija susideda iš sparnuotų patinų, vienos, keleto, o kartai ir kelių šimtų besparnių patelių, dedančių kiaušinius, ir besparnių darbininkių (nesubrendusių patelių). Darbininkės stato skruzdėlyną, renka maistą, maitina ir prižiūri jauniklius. Amazonės skruzdžių kūno ilgis ~ 7 mm. Jos darbininkių vietoje turi kareivius su dideliais viršutiniais žandais; joms visus kitus darbus atlieka kitų rūšių (dažniausiai Formica genties) skruzdžių darbininkės.

Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje.

Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybinga, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę. Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.

Bitės kūno paviršius padengtas elastinga kutikula, kuri reikalinga kaip atrama kojoms, sparnams, raumenims ir kitiems organams. Kutikulos paviršiuje esantys plaukeliai saugo bitės kūną nuo nešvarumų, padeda surinkti ir pernešti žiedadulkes. Kutikulos storumas tam tikrose kūno vietose nevienodas. Jos spalva priklauso nuo bičių veislės. Vietinių bičių plaukeliai pilki, o kutikula tamsi, todėl jaunos bitės atrodo pilkesnės, pasipūtusios, o senos – tamsios, blizgančios. Bitės kūną sudaro trys dalys: galva, krūtinė ir pilvelis. Galva yra trikampės formos. Jos apatinėje dalyje yra burnos organai. Galvos šonuose yra 2 sudėtinės akys, o tarp jų viršugalvyje – 3 paprastos akys.

Bitinų antšeimio vabzdžių gentis. Yra 4 rūšys. Europoje gyvena 1 rūšis – naminė bitė. P.Azijoje – 3 rūšys: Indijos didžioji bitė, Indijos mažoji bitė ir Indijos vidutinė bitė. Bitės – bendruomeniniai vabzdžiai, gyvena didelėmis ir pastoviomis šeimomis.