| | |

Dailininkas grafikas Algirdas Pakeliūnas

Personalinės parodos: dešimtmečio kūrybos apžvalgos paroda Kauno viešojoje bibliotekoje (1976), piešinių, atliktų tušu, paroda ,,Aušros žvaigždė“ Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (1995), paroda Pasvalio M. Katiliškio viešojoje bibliotekoje (2002). Svarbiausios grupinės parodos: Kauno dailininkų pavasario paroda Kaune (1966), paroda „Kaunas – mūsų miestas“ Kaune (1968), tarptautinė paroda ,,Tapyba ir grafika muzikoje“ Bydgoščiuje, Lenkijoje (1969), Kauno dailininkų paroda, skirta V. I. Lenino 100-osioms gimimo metinėms, Kaune (1969), Kauno grafikų parodos Vilniuje (1969, 1971), antroji Pabaltijo grafikos trienalė Taline, Estijoje (1971), Kauno dailininkų paroda Kaune (1974), Panevėžio dailininkų pavasario paroda Panevėžyje (1983), paroda ,,Tapyba, grafika, skulptūra ‘99“ Kaune (1999). Interjero ir eksterjero darbai: Elektrėnų jachtklubo bareljefai ,,Neptūnas“, ,,Saulė“, ,,Marių žirgas“, ,,Vėjas“, ,,Žuvys“, ,,Baltosios lelijos“, ,,Burės“ ir kt. (iš viso 12 vnt., medis); Kauno kavinės ,,Liepa“ medžio reljefai ,,Jaunamartė“, ,,Gale lauko toli“, ,,Bitininkai“, ,,Žaliuose gojuose“ (medis, 1970).

| | |

Žemė ir dangus po Rotušės skliautais

Žiedimo maestro ir kaulinio porceliano asė. Juodos ir baltos spalvų derinys po senoviniais Rotušės rūsių skliautais. Tai vakar Keramikos muziejuje atidarytos Vidmanto Valiušio ir Aldonos Keturakienės parodos “Kontrastai” intriguojantys deriniai. Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis meistras V.Valiušis dar vadinamas “žiedimo karaliumi”. “V.Valiušiui kasdienis puodų žiedimas yra tarsi muzikanto pratimai. Jis laisvai žaidžia forma, negalvodamas apie techninius dalykus”, – pagiriamuosius žodžius meistrui žėrė A.Keturakienė. Ji kas vasarą pas V.Valiušį veža savo studentus, būsimuosius keramikus, išmokti senovinės juodosios keramikos technikos. Leliūnuose meistras turi ne tik degimo krosnį, kurioje 980 laipsnių Celsijaus temperatūroje pušinių malkų pelenai nusėda ant molio ir jį paverčia juodu. Jis buvusioje mokykloje įkūrė Keramikos muziejų, prie kurio iki vasaros už ES fondų lėšas turėtų būti įrengta keramikos studija profesionaliems menininkams. Vienos viešnagės Leliūnuose metu A.Keturakienė pasiūlė V.Valiušiui surengti bendrą parodą. “Bet iki to laiko tu turi įvykdyti mano užduotį: atsisakyti savo puodų ir vazų dekoro bei patobulinti kūrinių formas”, – tada išvykdama meistrui pasakė A.Keturakienė.

| | |

Buvęs kaunietis pasuko į nepelningą verslą

Jis mokėsi technikos ramiai, neskubėdamas, kaip sako, daugiausia per save. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius atvyko gyventi į Kėdainius. 1979 metais priimtas į Tautodailininkų sąjungą. Jam padėjęs šios sąjungos Kauno skyrius, kuris organizavo kūrybines stovyklas. Bet vis tapybos. O pirmoji skulptūros stovykla buvo Žalgirio parke (1993 m.). Sis parkas – netoli mūsų rajono ribos, prie Cinkiškių. Ten stovi pirmas monumentalus Juliaus darbas “Maršalka Čiupurna”, nors iš tikro pirmieji didesni skulptūros darbai buvo antkapiniai paminklai savo mirusiems giminaičiams. Žalgirio parke ir įvykęs didysis lūžis – posūkis į skulptūrą.
Pirmas didelis darbas Kėdainiuose – Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje “Kristus, laiminantis sūnų paklydėlį” (1995 m.). Jį laiko vienu iš geriausių savo darbų. Tie metai buvo įsidėmėtini tuo, kad Julius buvo pakviestas į Daniją ten daryti monumentaliąją medžio skulptūrą. Danai jau buvo primiršę savo medžio skulptūrų tradiciją. Jie įvertinę Juliaus darbus labai neblogai, kaip sako, geriau negu jie patys tikėjosi. Ir dabar kasmet Julius kartu su žmona, kuriai labai dėkingas už jo kūrybos palaikymą ir kuri pati jau netgi tapo skulptore, ten vyksta. Danijoje jau stovi apie 45 Juliaus skulptūros. Julius yra dalyvavęs negeriame tarptautiniame medžio drožėjų simpoziume, kai kuriuos net organizavęs ar padėjęs organizuoti, kaip Šeteniuose, C. Milošo gimtinėje. Arba paskutinis – tiesa, tai buvo respublikinis simpoziumas, jau šiais metais, kai medžio drožėjai darė skulptūras, pastatytas Kėdainiuose, Smilgos upelio pakrantėje.

| |

Juzefos Čeičytės paroda Radvilų rūmuose

Tapytoja, kino ir teatro dailininkė, eiles kurianti Juzefa Čeičytė Lietuvos meną praturtino svariu kūrybos indėliu. 7 dešimtmetyje J. Čeičytė ėmė garsėti, kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė. Jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Juzefa Čeičytė gimė 1922 m. Rokiškio raj., Aleknų kaime. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybą pas Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą. Išvengusi ištremtų tėvų dalios, 1948 m. buvo pašalinta iš instituto ir tik gerų žmonių išslapstyta nuo represijų. Jai teko dirbti Valstybinio operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, vėliau slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje, įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Ten 1949 – 54 m. sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus 15-ai spektaklių. Eksternu išlaikiusi egzaminus ir apgynusi diplominį darbą, gavo scenografės diplomą ir buvo paskirta uostamiesčio teatro vyriausiąja dailininke. Buvo kviečiama kurti ir kituose teatruose. 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1961 m. iki 1978 m. Lietuvos kino studijoje kūrė dekoracijas, kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.

| |

Europos ir Lietuvos klasicizmo raidos etapai

Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830 metų. Pirmąjam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų, paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos. Lietuvą klasicizmo stilius pasiekė nedaug pavėlavęs – jo pradžia laikomi 1770 metai. Klasicizmas ir čia plito panašiai kaip ir kitose šalyse, išsiskiria du ryškūs jo laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos valstybės suirimo ir po jo.

Kraštutinis racionalizmas
| |

Kraštutinis racionalizmas

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu reiškėsi ir kraštutinio racionalizmo šalininkai. Žinomiausias šios krypties atstovas Z. Pusje jau retai naudojo orderį. Jo pastatų fasaduose vyrauja lygios plokštumos, paįvairintos vienu kitu klasikiniu elementu (karnizu, trauka). Panašių formų yra kai kuriuose sakraliniuse pastatuose (Aušros vartų koplyčia prie Vilniaus Medininkų vartų, 1829 metai). Šios krypties architektūra, nors ir išlaikė klasicizmo principus, simetriškumą, bet prarado darnias proporcijas ir klasikinių formų harmoniją. Tai jau klasicizmo nykimo pradžia.

| |

Klasicizmo kryptys: romėniška ir graikiška

Antikinė architektūra nevienodai veikė Europos klasicizmą. Vienos šalys (Prancūzija, Italija, Lenkija, Rusija) labiau orientavosi į romėnišką kryptį, o kitos (Vokietija, Anglija, Švedija) – į graikišką (helenistinę). Šitokią skirtingą orientaciją lėmė ne tiesioginės sąsajos su antikos palikimu, bet ir kaimyninės architektūros mokyklos, bei vietinės tradicijos. Kadangi Lietuvos klasicizmą siejo ryšiai su Italijos, Lenkijos, Prancūzijos architektūros mokyklomis, tada jam labiau tiko romėniškoji kryptis negu graikiška. Lietuvos klasicizmo užuomazgą paskatino italų mokykla. Ryšiai su Italija sietini su žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smulgevičiaus (1745 – 1807m.) studijomis Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesne veikla Italijoje 1763 – 1784m.

Jašiūnų dvaro rūmai
| |

Jašiūnų dvaro rūmai

Dviaukščiai, pailgi stačiakampiai rūmai dengti keturšlaičiu stogu, dominuoja aplinkoje turiu ir puošniomis formomis. Abiejų aukštų patalpos sudėstytos simetriškai, anfiladine tvarka, susisiekia tarpusavyje ir su koridoriumi. Platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį aukštą. Rūmų išorės formos vėlyvojo klasicizmo krypties. Pagrindinis fasadas ypač orginalios kompozicijos. Kitaip negu daugelį Lietuvos dvaro rūmų, K. Podčašinskis būdinga ampyrui maniera keturių dorėninų kolonų portiką iškėlė į antrąjį aukštą, virš trijų atvirų arkų prieangio. Fasade į parko pusę portiką pakeitė balkonu ir suporintais piliastrais iš šonų. Fasadų plokštumas dar pagyvina traukos, langų apvadai.

| |

Klasicizmo atsiradimas ir bruožai

Nuo XVIII amžiaus vidurio Europos šalyse didėjo prieštaravimai tarp feodalinio absoliutizmo ir augančios buržuazijos. Pagrindinis ideologinis buržuazijos ginklas buvo racionalizmas ir švietėjiška filosofija. Ypač išplito mintis, kad tik visuotinis švietimas padės sukurti gerą ir teisingą visuomeninę santvarką. Žmogaus išmintį ir protą imta laikyti didžiausiomis vertybėmis, o meną ir mokslą – veiksmingiausiomis auklėjimo priemonėmis. Idealiu meno pavyzdžiu tapo antikinė klasika. XVIII a. viduryje atsiradus šiuolaikinė archeologija, prisidėjo prie senovės Graikijos ir Romos meno kūrinių tyrinėjimo, kas darė įtaką to meto architektams.