Kalbėdami kasdienybėje savaja Lietuvių Kalba, net nepagalvojame, kad tebeišreiškiame senosios Baltų visuomenės poreikį maloniai apibūdinti aplinkinius daiktus, artimus Žmones pakviesti simpatiškais kreipiniais. Tai darome naudodamiesi mažybinėmis Mūsų Kalbos daiktavardžių formomis. Gatvėje staiga užkluptas praeivis net negali pasakyti Žodžio, neturinčio maloninės formos. Mes, tyrinėtojai, taip pat užtrunkame, kol pasakome vieną ar kitą tokį daiktavardį. Pvz.: Dangus, […]...
Būdama indoeuropiečių Kalbų Šeimos narė, Lietuvių Kalba kitų Europos Kalbų atžvilgiu nevykdo, be abejo, tokios skirtingos Pasaulio interpretacijos, kaip semitų-chamitų ar Uralo-Altajaus Tautų Kalbos. Vis dėlto ir joje esama tam tikro „regėjimo kampo“, kuris kitų Kalbų Žmonėms vargu ar įmanomas suprasti. Sakysime, Lietuvių Kalbos veiksmažodžio 3-iasis asmuo visuose vientisiniuose laikuose turi tą pačią lytį tiek […]...
Tautos mastu pradedamas naujas sumanymas „Šventi Lietuviui Žodžiai”. Šio sumanymo tikslas – surinkti ir nustatyti Tautos pamatines vertybes, susitarti dėl jų, ką mes laikome svarbiausiu savo, Šeimos bei Tautos gyvenime. Tas vertybes įkūnijantys Žodžiai turėtų būti rašomi iš DIDŽIOSIOS raidės. Šie žodžiai atspindės Lietuvių pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, vertybes ir principus. Nes tai, kas rašoma iš didžiosios […]...
Prūsų Kalba – pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus, būtent Prūsų Kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei Prūsų Kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių Kalbos laurai. Dabar jie tenka Lietuvių Kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių Kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 […]...
Apie priebalsius esame svarstę kaip apie formos, skvarmõs atstovus lietuviškajame Žodyje; bandėme įspėti, ką jie ar jų tarpusavio sąveika reiškia. O ką reiškia balsė? Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės yra grynas garsas. Balsės paskirtis visai kita – suteikti Gyvybę, esmę, pagaliau emociją Žodžio konstrukcijai, Žodžio skeletui. Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius paverčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra […]...
Mūsų Kalboje galioja įstabus dėsningumas: visi lietuviški vešlumą – brandą reiškiantys Žodžiai turi savo dvynius-priešpiešas: nokti-nykti, tarpti-tirpti, kūpėti-keipti, lapoti-leipti, gyvėti-geibti, kermėti, (vešėti)-kirmyti, kusti (gyvėti)-kūsti (liesėti), dygti-daigoti (naikinti), stiebtis, stypti-stipti, žydėti-žiedėti (džiūti), krešėti (žydėti)-kriošti, vešėti-vysti, želti-žilti. Labai svarbu, kad šis dėsningumas („nokti-nykti” dėsnis), kurio kitose indoeuropiečių Kalbose yra išlikę tik fragmentai, nuolaužos, Lietuvių Kalboje galioja absoliučiai, […]...
Paprastai etnologijoje pagrindinė tyrimo priemonė yra papročiai ir tradicijos. Kalba laikoma pagalbine. Bet labai gali būti, kad su lietuvių kalba yra kitaip – kalba, žodis gali tapti etnologijos ir netgi platesne prasme pasaulėžiūros instrumentu. Neabejotinas lietuvių (baltų) kalbų archajiškumas leidžia savaip spręsti garso ir prasmės santykio žodyje mįslę. Gali būti, kad rašto atsiradimas (kuris, aišku, yra civilizacijos pasiekimas) kartu yra ir kultūros nuosmukis špengleriškąja prasme, kai buvo prarasta garso ir prasmės dermė (Babelio bokšto katastrofa). Pačios seniausios kultūros (pavyzdžiui, Indija) nepasitiki raštu ir...
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios pagrindo, pamato Kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati Kalba liudija. Atsiverskit mūsų Didįjį Žodyną, suraskit žodžius su šaknimi skaist- – jų ten yra virš šimto! Akivaizdu, kad skaistumo sąvoka buvo gana reikšminga. […]...
Prieš šešetą–aštuonetą tūkstančių metų dar nebuvo nei Lietuvių, nei Latvių, nei rusų, nei lenkų, nei vokiečių, nei daugelio kitų Tautų. Tuomet egzistavo indoeuropiečių protautė, iš kurios ilgainiui atsirado daugelis dabartinių Europos ir Azijos Tautų, priklausančių gausiai indoeuropiečių Šeimai ir sudarančių dabar kone pusę visos Žmonijos. Jeigu senų senovėje buvo indoeuropiečių protautė, tai, savaime suprantama, turėjo […]...
Nėra pasaulyje tokios kalbos ar jos tarmės, kurios žodynas būtų visiškai grynas, kurioje nebūtų svetimos kilmės, t. y. iš kitų kalbų ar per jas atėjusių žodžių. Tokios grynos, nuo kitų, ypač kaimyninių, kalbų „atsiskyrusios“ kalbos ir negali būti, nes apskritai nėra nekintančios kalbos. Kalbos kitimas pirmiausia atsispindi žodyne. Žodžiai iš tikrųjų keičiasi daug greičiau, negu garsai ar žodžių dalys (galūnės, priesagos ar pan.). Taip yra ne tik dėl žodžių reikšmės kitimo, jos susiaurėjimo ar prasiplėtimo, ne tik dėl nuolatinės archaizmų ir naujadarų „apytakos“,...
