Bene pagrindinis veiksnys, formuojantis indiferentišką, abejingą, nuo bet kokių viešųjų reikalų nusišalinusį pilietį, yra „varžtelio kompleksas“. Žmogus pasijunta bereikšmis, beteisis, lengvai pažeidžiamas, todėl užsisklendžia savo kiaute. Psichologiniu požiūriu terpė „varžtelio kompleksui“ atsiranda tuomet, kai valdžios ir visuomenės santykiuose įsigali dvigubos moralės standartai. Šis reiškinys netrunka persimesti į vadovų ir pavaldinių santykius iš esmės visose socialinėse organizacijose. Ypač iškreiptą pavidalą tai įgauna valdžios institucijose, kurios dėl savo padėties valdymo struktūroje priklauso nuo politinės konjunktūros. Būtent tuomet dvigubos moralės ir elgesio standartai gimdo tokius pat...
Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje - d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898). Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas....
Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima išskirti tik kelias genderines ir amžiaus grupes. Šiuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra dešimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfiškos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios išreiškia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais....
Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliškas vertimas (The Ruling Class) išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse - nuo mažiausiai išsivysčiusių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progresyviausių ir stipriausių - randame dvi klases žmonių - valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca...
Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo - daugiausia miestiečių - ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”)....
Šie režimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir žymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikaciją jie išsidėsto tarp uždaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Didžioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS žlugimo išvakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija). Pereinamojo tipo režimai dažniausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reiškiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis režimas užspaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai....
Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere - “atrinkti” ir prancūziško elite - “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. žodis buvo vartojamas, kalbant apie aukščiausios kokybės prekes, XIX amžiuje pradėjo reikšti aukščiausias socialines grupes, o šiame šimtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t....
Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybių sistemos, elgsenos ir komunikacinių normų įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitinkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka “politinė socializacija” vartojama dviem prasmėm. Siaurąja prasme ji reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė žiniasklaida, dalinai valdžios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą....
Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios - liaudies valia”. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra antiliaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik...
Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stiliaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį...
