Kiek nauja karinga epocha, į kurią, matyt, įžengėm mes, europiečiai, bus palanki kitos ir stipresnės skepsio formos plėtrai, aš galėčiau kol kas atsakyti tik alegorija, kurią tikrai supras vokiečių istorijos mėgėjai. Tas didelis gražiai nuaugusių grenadierių entuziastas, Prūsijos karalius, kuris davė pradžią karo ir skepsio genijui,- o kartu iš esmės ir naujam, būtent dabar pergalingai kylančiam vokiečių tipui, tas keistas patrakęs Friedricho Didžiojo tėvas vienu atžvilgiu pats turėjo genijaus gabumus ir laimės pentinus: jis žinojo, ko stigo tuomet Vokietijoje ir koks trūkumas buvo...
Kas atidžiai įsižiūrėjo į pasaulį, tas turbūt atspės, kokia išmintis slypi tiesoje, kad žmonės yra paviršutiniški. Savisaugos instinktas moko juos skubotumo, lengvumo ir netikrumo. Tarp filosofų ir menininkų šen bei ten susiduriame su aistringu ir perdėtu "grynų formų" garbinimu: te niekas neabejoja, jog tas, kam taip reikia paviršiaus kulto, kadaise skausmingai grybštelėjo po juo. Šiems nudegusiems vaikams, apsigimusiems menininkams, kuriems gyvenimas reiškia tik jo vaizdo klastojimą (tai tarsi ilgai trunkantis kerštas gyvenimui), galbūt dar egzistuoja ir rangų hierarchija; iš to, kaip sugadintas jų...
Man atrodo, kad šiandien visur stengiamasi nepastebėti tikrojo Kanto poveikio vokiečių filosofijai ir ypač protingai nutylėti klausimą, kokią reikšmę jis sau priskyrė. Visų pirma ir labiausiai Kantas didžiavosi savo kategorijų lentele; laikydamas ją rankose, jis sakė: "Štai sunkiausias dalykas, kokį buvo galima kada nors padaryti metafizikos labui."- Reikia teisingai suprasti tą "buvo galima": jis didžiavosi atradęs naują žmogaus sugebėjimą, sintetinių apriorinių sprendinių sugebėjimą. Tarkim, jis klydo, bet vokiečių filosofijos plėtrą ir spartų suklestėjimą lėmė šis pasididžiavimas ir visų jaunesniųjų lenktyniavimas siekiant atrasti ką...
- Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas. Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai". Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim. Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą....
Sofija įdėjo kasetę. Netrukus televizoriaus ekrane pasirodė didelio miesto vaizdas. Greitai Sofija suprato, jog tai turi būti Atėnai, nes objektyvas tuoj pat nukrypo į Akropolį. Sofija ne kartą buvo mačiusi senuosius griuvėsius. Tai buvo gyvi vaizdai. Po šventyklos liekanas būriais vaikštinėjo lengvai apsirengę turistai su fotoaparatais ant pilvo. Vienas tarsi laiko kažkokį užrašą? Štai vėl tas plakatas! Ar tik ne "Hildė" užrašyta? Netrukus ekrane pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis. Neaukštas, dailiai apkirpta juoda barzdele, užsidėjęs mėlyną beretę. Atsigrįžęs į kamerą prabilo:...
Jo vardas Santjagas. Jau temsta, kai jis su savo banda prieina seną, apleistą bažnyčią. Jos stogas įgriuvęs, o toje vietoje, kur kadaise būta zakristijos, auga didžiulis jovaras. Vaikinas nusprendžia čia praleisti naktį. Suvaro avis į griuvėsius ir, kad šios per naktį neišsilakstytų, iš kelių lentų padaro užtvarą. Apylinkėse nėra vilkų, bet jei gyvulys pabėgtų, jis sugaištų visą rytojaus dieną jo beieškodamas. Jis pasikloja apsiaustą ir atsigula, vietoj pagalvės pasidėjęs neseniai perskaitytą knygą. Prieš užmigdamas pagalvoja, kad dabar reikėtų skaityti storesnes knygas: ilgiau užtektų,...
Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač "Išpažinimuose" ir "Pataisymuose". Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save...
- Kokia galėtų būti vokiečių dvasia; daug kas melancholiškai mąstė apie tai! Tačiau ši tauta pati save kvailino beveik visą tūkstantmetį: niekur nebuvo taip piktnaudžiaujama dviem didžiausiais europietiškais narkotikais - alkoholiu ir krikščionybe. Pastaruoju metu atsirado dar ir trečias, kuris jau pats vienas gali paralyžiuoti visokį subtilų ir drąsų dvasios judrumą. Tai muzika, mūsų bukinanti ir buka vokiečių muzika.- Kiek daug vokiškame intelekte niauraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus! Kaip apskritai įmanoma, kad jaunuoliai, paskyrę savo gyvenimą dvasiniams tikslams, neturi svarbiausio...
Dykinėjimas yra visokios psichologijos šaltinis. Kaip? O jei psichologija - našta? Net drąsiausias iš mūsų tik labai retai turi pakankamai drąsos tam, ką jis iš tikrųjų žino... Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu - filosofu... "Kiekviena tiesa yra paprasta." - Ar tai nėra dvigubas melas? Aš noriu - kartą visiems laikams, - daug ko nežinoti. - Išmintis nustato ir pažinimo ribas. Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima...
Kai keliauninkas, tas šešėlis, dainuoti dainą baigė, oloj iš karto klegesys didžiulis kilo: visi, kas susirinkę buvo, vienu sykiu kalbėti ėmė, ir asilas, padrąsintas to sujudimo, taip pat tylėt nebeįstengė; tuomet Zaratustra pajuto, kad jį pasišlykštėjimas svečiais pagauna ir juos pajuokti noras kyla, nors jų linksmumas jam ir džiaugsmo teikė. Mat Zaratustrai rodės, jog tai yra pasveikimo ženklas. Tačiau vis tiek jisai laukan išsprūdo ir taip žvėrelių savo klausė: "Kur vargas jų dabar pradingo? - ir pats atsikvėpė nuo apmaudo to menko.- Čionai,...
