A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina
| | | |

A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės „paklydėlę“ priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Milžiniška ES biurokratija ir jai palankios atskirų valstybių politinės klasės įvairiais būdais bando susiaurinti nacionalinių valstybių įtaką ir taip ištrinti europiečių nacionalinę savimonę. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.

A. Avižienis. Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį?
| | | |

A. Avižienis. Kodėl nesiseka kovoti už lietuvių tautos ateitį?

Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė
| |

Silpnoji šūkio “Lietuva – lietuviams” pusė

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis. Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios skaitlingųjų kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena. Tiksliau tariant – išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, ekspansinių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami “Lietuva – lietuviams”, neturi ir negali turėti.

Nacionalizmas
| |

Nacionalizmas

Nacionalizmas – tai dvasinės kūrybos aktas. Priklausomybės tam tikrai žmonių bendruomenei, savo dalyvavimo istorijoje suvokimas ir, kas svarbiausia, supratimas to, kad gyvenimo vertybės, kurios sutinkamos būtent šiame dalyvavime – tai dvasinio gyvenimo aktai. Mitai, apokalipsės, istorinės misijos, į kurias pretenduoja kiekviena tauta, neturi nieko bendro su ekonominėmis ar biologinėmis žmogaus gyvenimo pusėmis. Iš tiesų, slypinti dvasinėje plotmėje tauta gali turėti tik vieną paskirti – kurti dvasines vertybes visam pasauliui. Kitais žodžiais tariant, nešti kitoms tautoms savąjį universalumą. Dvasinėje hierarchijoje, kaip ir kitose hierarchijose, universalumas neatsiranda susijungus visoms dorybėms ar visiškos visų vertybių sintezės metu. Atvirkščiai, universalumas gimsta pasinėriant iki pat lokalumo, asmeniškumo išnykimo dėka. Tik dėl tokio požiūrio individualaus dvasinio išgyvenimo aktas gali būti laikomas kūrybišku aktu. Genijus nedaro nieko kito, o tik suteikia vertę tam tikroms gyvenimo būsenoms, kurios iki šiol atrodė paslėptos, nepaslankios ar nereikšmingos. Iki Šekspyro tai žmogaus sielos pusei, kurioje tragiškumas sumišęs su grotesku, o beprotybė ir sapnas su neslepiamu nepasitenkinimu, nebuvo teikiama jokia vertė ar reikšmė. Panašias sielos būsenas žmonės išgyvendavo abejingai arba gėdydamiesi jų. Šiam tragiškam groteskui nebuvo teikiama jokia didybė. Šekspyras išdrįso parodyti šių tamsių būsenų didybę bei reikšmę, ir kuomet jo genijus pasirodė Europoje, europiečiai suprato, kiek mažai jie iki šiol žinojo apie žmogaus sielą: ydingą, gyvą, niekuo neišsiskiriančią, sumišusią, trokštančią laimės.

| |

Europa ir nacionalizmas

Egzistuojantis socializmas, demokratinės visuomenės laimei, yra visiškai sveikas ir nėra socialistinis marksistine šio žodžio prasme. Jis pripažįsta, kad privatus kapitalas produktyvesnis, esti tvirta politinio pliuralizmo, laisvų rinkimų ir įstatymų viršenybės atrama. Šis socializmas jau ne ideologinis, bet etinis ir pragmatinis. Jis jau ne demokratinės kultūros priešas, bet esminis jos komponentas. O nacionalizmas išlieka jai priešiškas, nors jo priešiškumas ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų veiduose. Šiandien nacionalizmas jau nėra vientisas, aiškiai dešiniosios pakraipos ekstremizmas; tai veikiau slidus ir vislus daugiagalvis padaras. Nors daugelis optimistų manė, kad po katastrofiškų pasaulinių karų, sukeltų konkuruojančių nacionalizmų, šis reiškinys išnyks ar bent tik vegetuos už vakarietiško politinio gyvenimo ribų, o jo šalininkai tesudarys mažas grupeles, neturinčias atstovų parlamentuose, įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo, gaubiami gėdingos, jei ne sąmokslininkiškos pasaulinės bendrijos tylos.

| |

Nacionalizmo ir tautos sampratos Mykolo Riomerio valstybės mokslo aiškinime

Mykolo Riomerio tautos samprata susijusi su jo bendra visuomenės koncepcija, apibūdinančia visuomenę kaip socialinių junginių visumą. Kalbėdamas apie tautą kaip valstybės elementą, jis turi galvoje ne pačius žmones, bet tik tų žmonių tam tikrus veiksmus, būtent tuos jų darbus, kuriais jie atlieka savo socialinę funkciją. M. Riomeris teigia, kad pagrindinis terminas “tauta” reiškia valstybės dalyvių masę, tačiau taip pat teigia, kad reikia skirti dvi tautos rūšis: tauta- nationi ir tauta- populus. Tauta- nationi- tai nacionalinė tauta, tam tikras tautinis socialinis junginys, pvz., lietuvių tauta, žydų tauta, italų tauta, flamandų tauta. Tauta- populus- tai valstybinė teritorinė tauta, kuri pati skirtingo nuo pačios valstybės socialinio junginio nesudaro, bet yra tam tikros valstybės dalyvių ar narių visuma be jokių tautybės ar kitų socialinių žymių skirtumų, taigi Lietuvos tauta- populus, Italijos populus yra, bet žydų ar flamandų tautos- populi nėra, nes nėra tokių valstybių. Nacionalinė tauta M.Riomerio teorijoje tampa pilietinės visuomenės pagrindu, svarbiausiuoju socialiniu junginiu. Autorius teigia, kad nacionalinis tautos junginys gali remtis kultūriškai psichiniais veiksniais: kalba, valstybe, pirmine etnine grupe, teritorija, tikyba, bendra praeitimi, bendrais išgyvenimais ir darbais. Šių veiksnių galia kuriantis nacionalinei tautai įvairuoja pagal “socialinio bendravimo sąlygas, t.y. vietos ir laiko aplinkybes”.

| |

Šiandieniniai tautiškumo vertinimai

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia “postnacionalinės” valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais – ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį – patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų. Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai – ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą – nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas – turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis – beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai – koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai – vien utopija, kuriai – nelemta išsipildyti. Istorinio nulemtumo galimybė – neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys – vertybė, dėsnis, principas – priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį.

| |

Tokia vienintelė – Tėvynė!

Daugelis Lietuvos gyventojų, o ypač jaunoji karta, svajoja apie gyvenimą užsienyje, kuris atrodo kaip rojus. Dauguma pamiršta, kad mūsų Tėvynė Lietuva nėra tokia prasta kaip daugumai atrodo… Taip pat vis daugiau jaunimo įsukama į materializmo-kapitalizmo verpetą ir geras gyvenimas Lietuvoje pradeda atrodyti nebeįmanomas… Tačiau iš tikrųjų jis įmanomas! Ir visa, ko reikia, turime čia – Lietuvoje. Tik, deja, mes to nebepastebime, o savo protėvių mokymą vis labiau pamirštame. Rojaus gyvenimo atspindžius lietuvių dainose, kurios atspindi to meto žmonių pasaulėžiūrą, pastebėjo A.G. Krause, kuris knygoje „Lietuva ir jos gyventojai” (1834 m.) rašė: „Jose yra ypatingas jausmo švelnumas, labai gili šeimos ir Tėvynės meilė bei nepagražintas papročių skaistumas. Nėra jose nieko neprideramo, nežaboto jausmo ar nešvankumo ir net nepadorios užuominos. Kaip tyriausi rasos lašai, kuriuose atsispindi dangus ir žemė, spindi jos Dievo sode. Jų klausantis kyla nenumaldomas noras, kad tokia nepaprasta pagarba žmonių tarpusavio santykiams ir toks meilės tyrumas, koks jis yra šios tautos dainose, rastų dirvą ir apsišvietusiose tautose.‘‘ Perskaitę tokius gražius žodžius apie Lietuvą dauguma nustemba. Ta nuostaba – tai ženklas, kad dabar kažkas nebe taip… Kažkas pasikeitė ir mes daug ką suprantame ne taip kaip mūsų protėviai tuomet. Per daugelį Lietuvos istorijos metų mūsų tautiškumui ir laisvei grėsmė iškilo ne vieną kartą (sąjunga su Lenkija ar SSRS okupacija).

| |

Patriotizmas, nacionalizmas, savi-svetimi

Seniai labai seniai, kol dar nebuvo sėslūs, žmonių protėviai galėjo išgyventi tik mažose bendruomenėse, užsiimančiose medžiokle ir rinkimu. Kadangi resursų buvo mažai, į kitas bendruomenes buvo žiūrima su nepasitikėjimu ir priešiškumu – jos buvo konkurentai ir nieko daugiau. Tai reiškia, jog jų – kitų, svetimų klestėjimas beveik užtikrintai reiškė savų mirtį. Tokie buvo laikai, tad norint išgyventi neliko nieko kito kaip prisitaikyti. Gali pasirodyti, jog tokia padėtis buvo tik vienas iš daugelio etapų, kuriuos pergyveno žmonija ir jos protėvai, tačiau tai nebūtų labai tikslus pastebėjimas. Paleolitas – senasis akmens amžius truko 2,5 milijono metų ir užėmė 99% žmogaus istorijos. Kitaip tariant, tarpgalaktinėje konferencijoje, pristatinėjant žmogų svečiams iš kitų planetų, tiksliausia būtų pasakyti, jog didžiają laiko dalį mes prabėgiojome savanose, su akmeniniai įrankiais negrabiose rankose ir ūtelėmis likusiose kūno vietose. Na ir tik po to sugalvojome pastatyti civiliaciją, bet kas žino, gal dar grįšime prie ištakų, pakaktų nuspausti kelis mygtukus. Kalbant poetiškai – iki šiol žmogaus kraujyje išliko impulsas mylėti savą ir nekęsti svetimo. Kalbant ne taip poetiškai – evoliucijos bėgyje išgyveno tik tie individai, kurie buvo pasiryžę užmušti svetimą ir gelbėti savą. Tačiau, kaip minėjau, kelionės gale žmogus sugalvojo per niekingus 15 tūkstančių metų pastatyti civilizaciją, kuri visai neseniai įžengė į globalizacijos erą (vėl, žiūrėsim gal šįkart pavyks).

| |

Nacionalistai ir patriotai

Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja” parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta – svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose kelia kaimyninės šalies ekonomiką. Spaudoje rašoma, kad Airijos Respublikos pasienyje esantys prekybos centrai, praradę pirkėjus, patiria didelius nuostolius ir priversti užsidarinėti, o tuo tarpu tik pervažiavus sieną Ulsteryje prie supermarketų kartais nebūna vietos kur automobilį pastatyti. Tai neturi stebinti – daugelis maisto produktų, alkoholis kainuoja trečdaliu ar net dvigubai pigiau nei Airijos Respublikoje ir jokie bandymai apeliuoti į gyventojų patriotizmą atsako nesulaukia. Bet apie Šiaurės Airiją užsiminiau ne vien todėl, kad palyginčiau kiaušinių ar alaus kainą abiejose sienos pusėse. Jau visa savaitė ne tik Airijos Respublikos, Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio masinių informacijos priemonių dėmesio centre – kruvini įvykiai Š. Airijoje. Šeštadienį, kovo 7-osios vakarą, prie kareivinių buvo nužudyti du britų kareiviai ir sunkiai sužeistas jiems picas atvežęs lenkų emigrantas. Nepraėjus ir 48 valandoms kitame mieste nušautas policininkas. Atsakomybę dėl žudymų prisiėmė Real IRA ir Continuity IRA – nuo Airijos Respublikos Armijos atskilę sukarintos grupuotės, kurios vis dar nenutraukia veiklos pogrindyje. Šie kruvini išpuoliai naujuosius imigrantus iš nuostabos verčia trūkčioti pečiais, o airiams tai tarsi praeitų dešimtmečių aidas, ką daugelis jau buvo spėję primiršti. Bloody Ireland (kruvina Airija) – šį airių posakį apie savo tėvynę Airiją tikriausiai girdėjo kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šioje šalyje. Tačiau tik dabar galima suvokti tikrąją žodžių prasmę. Baiminantis naujų išpuolių ir ieškant nusikaltėlių, pradėti tikrinti automobiliai pasienyje.