Mauser 98K (K98k)
| |

Mauser 98K (K98k)

1898 metais balandžio 5 dieną, Vokietijos kariuomenė, iki tol ginkluota dūminiu paraku užtaisomais 11mm Mauser 78/84 šautuvais, perginkluojama naujais 7,92x57mm kalibro Mauser 98 šautuvais, oficialiai vadinamais G98 (Gewehr – šautuvas). Tuo metu 7,92x57mm šovinys buvo nepralenkiamų balistinių savybių, todėl priimtas standartiniu. Taip pat buvo išleista šiek tiek patrumpinta šautuvo versija, pavadinta K98 (Karbiner – karabinas) Abi šios versijos dalyvavo Pirmajame Pasauliniame Kare. Nuo 1904 metų vokiečiai pradėjo naudoti smailianoses kulkas vietoj apvalianosių, todėl pagerėjus balistikai, žymiai padidėjo šūvio nuotolis ir ginklų taikikliai buvo perreguliuoti šiai amunicijai.

Steyr AUG
| |

Steyr AUG

Steyr AUG (Armee Universal Gewehr – Universalus Kovinis Ginklas) sukūrė įmonė Steyr-Mannlicher AG, Austrijoje, 1970 metais, o jo masinė gamyba prasidėjo 1978. Nuo tada jis buvo priimtas Austrijos armijos standartiniu “šturmo šautuvu” – Sturmgewehr 77, o dabar naudojamas Australijos, Naujosios Zelandijos, Airijos ir kitų šalių ginkluotose pajėgose, tame tarpe ir JAV Pakrantės Apsaugoje, SEAL’e ir britų SAS’e. Bullpup sistemą praktiškai pradėjo vystyti britai: pirmąsyk ji panaudota J.B. Thorneycroft’o šautuvo su pasisukančia spyna prototipe 1902 metais, tačiau bandymų metu pasirodė ne itin šauniai ir domėjimasis ja iki 1903 atslūgo.

Desert Eagle
| |

Desert Eagle

Priežastys, privertusios Desert Eagle kūrėjus panaudoti tokius techinius sprendimus pusiau automatiniame pistolete, atrodo savaime suprantamos: ilgo vamzdžio ginkle, kuriame naudojami daug didesnio galingumo šoviniai, negu įprastiniame pistolete, panašios sistemos leido sukurti daug patikimų, mažos atatrankos jėgos ginklų. Desert Eagle buvo gaminamas revolverio šoviniams (.357 Magnum), tačiau revolverio šovinio tūtelės netiko automatiniam pistoletui – jos ilgos, plonų sienelių, ir neleidžia spynai pajudėti prie likusio vamzdyje slėgio (tai veda prie gilzės išsipūtimo ir netgi prie gilzės skersinio sprogimo). Laisvo vamzdžio naudojimas negalimas, dėl didelio šovinio galingumo. Belieka tik dujų nuvedimo mechanizmas.

AK-47 (Avtomat Kalasnikov)
| |

AK-47 (Avtomat Kalasnikov)

AK-47, tai 7,62 mm kalibro automatinis sovietų ginklas. Konstrukcija yra labai nesudėtinga, automatika veikia dujų iš vamzdžio nuvedimo principu, o visos detalės yra nesudėtingos ir paprastos, kitaip tariant nėra kam sulūžti ar užstrigti, todėl yra toks aukštas ginklo patikimumo laipsnis. Pirmoji AK versija masiškai buvo pradėta gaminti 1949 metais. Ji turėjo nejudančią medinę buožę. Netrukus pasirodžiusi naujoji AK versija AKS turėjo suveriamą metalinę buožę. Abi šios versijos turėjo standartinę 30 šovinių lenktą dėtuvę ir buvo pagamintas iš lankstaus plieno bei kietos medienos. AKM, modernizuota versija, išleista 1961 metais, turėjo tiesenę buožę ir atskiriamą universalų durtuvą, kurį dar buvo galima naudoti kaip žirkles ar dildę.

“MAKAROV”
| |

“MAKAROV”

1945m. SSSR gynybos ministerija paskelbė konkursą naujam pistoletui sukurti. Pagal keliamus reikalavimus, naujas pistoletas turi kardinaliai skirtis nuo pistoleto “TT”, tuo metu buvusio ginkluotėje. Ginklas turėjo būti paprastas pagal sandarą, patogus naudojime, patikimas ir saugus. 1951m. bandymams buvo pristatyti aštuoni nauji modeliai. Po ilgų poligoninių bandymų, konkursą laimėjo kontruktoriaus N.F. Makarovo modelis. 1954m. ginklas buvo priimtas ginkluotei ir pradėtas gaminti. Visą šį periodą pistoletas “Makarov” buvo ir yra pagrindinis asmeninis ginklas teisėtvarkoje ir kariuomenėje.

| | |

Antanas Terleckas apie Vasario 16-ąją, iškraipomą istoriją ir dabarties pavojus Lietuvos valstybingumui

Knygoje “Lietuvos Laisvės Lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę” A.Terleckas pateikia istorikų išvadas, kad kovą už Lietuvos nepriklausomybę pradėjo Lietuvos laisvės lyga (LLL), o ne Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS). Štai istorikas Česlovas Bauža knygoje “Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas” rašo: “Kiek nelauktai brežneviniu speigmečiu 1979 m., kaip iššūkis visuotinei abejingumo atmosferai, buvo paskelbtas Baltijos tautų 45 atstovų memorandumas (…). Memorandumo nuostatomis Sąjūdžio teisės ekspertai ir politikai vadovavosi, atitinkamai ruošdami Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų paketą”. Č.Bauža teigia, kad Memorandumas “Lietuvos visuomeninio gyvenimo atmosferoje buvo bene vienintelis ryškesnis tautinis savimonės blyksnis (…). Šis ir vėlesni LLL dokumentai per porą dešimtmečių kreipimųsi į užsienio valstybių ir TSRS vyriausybes dėl sovietinės okupacijos bei aneksijos padarinių panaikinimo pranoksta kitus disidentų bei savilaidos leidinius, niekada nepasiekusius tokios politinės minties brandumo”.

Lietuviško liberalizmo beieškant
| |

Lietuviško liberalizmo beieškant

Bent kiek simpatizuojantys liberalizmui šiandien gali džiaugtis, kad buvo apdairiai išnaudotos susiklosčiusios politinės aplinkybės, leidusios liberalams tapti įtakinga politine jėga.
Tačiau tada, kai 2003 m. viduryje liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai susijungė į moderniausią, anot jų pačių, politinę jėgą – Liberalų ir centro sąjungą, jiems iškilo gana sunkus uždavinys: kaip suderinti ideologines nuostatas? Tiesa, nors jie patys tuo niekada viešai nesiskundė, jų programa, kuri neseniai pasirodžiusiame šios politinės partijos interneto tinklapyje tapo prieinama visiems homo internauticus, tai tik patvirtino.

|

“Rinkimai – mūsų teisė rinktis?” – apie V.Adamkaus ir R.Pakso rinkimų programas

Ekonomikoje jau senokai įpratome prie tokių santykių, kai turime teisę rinktis, o jei nerandame, ko ieškome, laikome tai nesusipratimu. Politikoje teisė rinktis taip pat lyg ir yra. Štai per šiuos rinkimus prezidentą galėjome rinkti net iš septyniolikos kandidatų. Tarp jų buvo visokiausių: kairiųjų ir dešiniųjų, populistų ir realistų, linksmų ir rimtų. Šiandien likę tik du pretendentai. Dar ryškiau matyti, kad pasirinkimas yra labai svarbus. Juk renkamės žmogų, kuris turės mūsų atžvilgiu valdžią, pasirinkimo penkerius metus negalėsime atsisakyti, rinksimės ne tik už save, bet ir už savo draugus, gimines, kaimynus, visus piliečius. Taigi labiau nei turguje ar parduotuvėje tenka rūpintis, ar ne katę maiše perkame.

| | |

Algirdas Brazauskas (Biografija)

Algirdas Brazauskas gimė 1932 m. Rokiškyje, tarnautojų šeimoje. 1951 m. baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį baigė 1956 m., įgydamas inžinieriaus hidrotechniko specialybę. 1965 m. A. Brazauskas, sukaupęs darbo statybinėse organizacijose patirties, buvo paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministru. 1967 m. pradėjo dirbti Valstybės planavimo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju. 1974 m. jam suteiktas ekonomikos mokslų daktaro laipsnis. 1988 m., vykstant Lietuvos tautiniam atgimimui, A.Brazauskas buvo išrinktas Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi. Jo kandidatūrą į šį postą palaikė Lietuvos nacionalinio išsivadavimo judėjimas – Lietuvos Sąjūdis. A. Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija 1989 m. atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos. 1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos steigiamajame suvažiavime A.Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu. 1990 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariu, A.Brazauskas tapo 1990 m. kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataru.