Novelės

Aš ateinu į universitetą ir praveriu lingvistikos katedros duris. Ant žemės vienas priešais kitą sėdi prof. A.žinčiauskas ir prof. V.Padubinskas. Tarp jų stovi vaikiško žaidimo kaladėlė. Iš vienos pusės ant jos parašyta raidė A iš kitos – Z. Prof.A.žinčiauskas aiškina, kad čia yra raidė A. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta A. Prof. V.Padubinskas sako, kad tai raidė Z. Mat jis mato tą pusę, kurioje užrašyta Z. Taip jie rėkaloja vienas ant kito. Nė vienam nešauna mintis, kad iš skirtingų pusių gali kitaip atrodyti. Uždarau duris ir išeinu į koridorių . čia mane pasigauna dabartinė mano bendradarbė feministė. Ji pašnibždomis sako man į ausį -“duok delną”.

Aš pasižiūriu pro virtuvės langą. Dangumi eina žmonės. Nekrypuodami, nespyruokliuodami, kaip eina žmonės gatvėse. Eina lėtai, vienas paskui kitą, tiesūs, sustingę. Slenka kaip šešėliai. Jų žvilgsniai nukreipti kažkur į tolį. Aš žiūriu į juos susižavėjusi – kaip jie taip gali slinkti oru, tyliai ramiai, nekrusteldami. Paskui žvilgteriu žemyn į tuščią kiemą, vėl pakeliu galvą į juos…Per mano kūną nubėga nemalonus šiurpas. Einu į savo kambarį. Patraukiu už rankenos. Durys atsidaro ir mane pargriauna vandens srovė – kambario viduryje teka upė. Aš priversta plaukti prieš srovę.

Pastoriaus dukrelė ištekėjo už svetimšalio. “Jūros išmestą, iš svetimos šalies jūros atplukdytą etc., etc. jaunikį”. Visi buvo patenkinti, o jauniesiems buvo siūloma visokeriopos žemiškos gerovės. Gerai, kad baigiasi gerai. Kitaip negalėtų būti nė pasakų. Ir žmonės neturėtų nė mažiausio supratimo apie šios literatūros žanrą. Varkala buvo laimingas. Jaunoji – irgi. Pastorius labai. Visi turėjo savo darbo ir pareigų. Jaunutė turėjo dabar pasirodyti tikrąja šeimininke, esant namie dviem vyram. Ir ji buvo tokia. Gana autoritetinga, viską ir visur pavaldė savo ranka. Žibuoklė, pražydusi tarp girių. Pastorius rūpinos savo parapija. Ir – knygomis.

Kalėdos. Giedra saulėta dienelė. Vainoros sodyboje ramu, nes šiandien mažkas beliko namie. Kas išėjo viešėtis pas gimines, kas pas tėvus, o kits ir visai atsisakė toliau tarnauti. O pagaliau ir pats Vainora su saviškiais išvažiavo šiandien į bažnyčią. Vienas Petras beliko namų saugoti. Visur tylu, lyg būtų visi išmirę. Tik saulutė šviečia. Petras pamažu triūsia, juda apie gyvulius. Pripylė vandens į lovį, paleido gyvulius, pagirdė ir vėlei pririšo. Kol prinešiojo kratinio, tai gerai įšilo. Bet kažko taip susirūpinęs, vaikščioja dirbdamas lyg nesavas, vis tai ką marma, tai svarsto. Toks rūstus, su nuleistais antakiais. “Je, susipainiok tik sykį su merga, tai velnias ir išeis… smaugte pasmaugs visokie vargai…

Ūkininkas Žvirbla gyveno panemunėje ir turėjo įsitaisęs gražias trobas. Jo sodyba, kad ir nebuvo pačioje Nemuno pakrantėje, vis dėlto buvo visai netoli nuo jo. Tad labai lengva buvo nužengti ir į pačią upę, o panemuniais labai geru vieškeliu pasiekti miestą. Ūkininkas Žvirbla nusipirko motorinį laivą. Tas motorinis laivas buvo ūkininko prapultis. Žvirbla buvo juodnugaris, pats išbridęs iš purvų, kaip ir gimęs juose ir nuolat juose bebraidąs. “Jam pasiutiškai sekasi, tam Žvirblai!” – sakydavo iš pavydo žmonės. Savo nugrubusiomis rankomis jis pureno skaisčią panemunių žemę, daugino savo turtus. Pagaliau sutvarkė ir pačias trobas.

Fleitistui Žiogui gydytojai pasakė, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės. Žinia atėjo taip staigiai, lyg iš pasalų jį būtų užklupusi. Žiogas visai nebuvo dar manęs apleisti vietą ir, kas blogiausia, nebuvo suspėjęs surinkti pinigų. Pūsdamas per aštuoniolika metų teatre “Žydrioji tulpė” savo fleitą, jis kiekvieno mėnesio gale gaudavo tiek pinigų, kad jų užtekdavo, pensionatą užsimokėjus, kelioms apykaklėms išskalbti. Didelės žinios užklumpa staigiai. Jis pats jautė, kaip nuo atdūsio svaigsta galva, ypatingai greitai gatve einant ar muzikoj ilgai besilavinant. Muziko galva žaliavo. Teatro direktorius atsisveikindamas ir apgailestaudamas įspraudė muziko delnan voką su alga visam mėnesiui priekin.

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui – atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “žinių Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę. Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kalbėjo garsiai, aukštai pakėlęs ir atlošęs galvą. Tikino, kad šiame pasaulyje svarbiausia sukaupti kuo daugiau žinių.

Vakar Violeta sužinojo apie klasės susitikimą. Gal kyštelti nosį? Visi rinkosi mokyklos salėje. Vyko renginys mokyklos 15-mečiui. Puošnu. Visų veiduose švytėjo šventiškos šypsenos. Dirbtinės. Niekas nepasikeitę. Visi vaidino tariamą pasiilgimą. Sėdėjo, žiūrėjo pirmokų spektakliuką. Juokėsi iš jų. Patys nemokėjo nė pusės tiek. Paprašyti, ką nors pasakyti, visi gynėsi. Paskui, likę vieni po šventės, žinoma, ėmė girtis , ko pasiekė, ką nusipirko. Didino savo pasiekimus dvigubai. Iš jų žodžių galėjai įsivaizduoti, kad jie nepatiria jokių nesėkmių. Bet jokios sėkmės jų žodžiuose taip pat nesimatė. Jų gyvenimo irgi. Tik daiktai. Vieni kitus erzino daiktais. Vieni kitiems tų daiktų pavydėjo. Paskui susiruošė važiuoti kur nors atšvęsti…

Varkala buvo jaunas, laimingas ir nevedęs. Kaipo menininkas, jis buvo dar nenusistovėjęs. Svyruojąs tarp architektūros ir tapybos. Kaip dažnai su jaunais žmonėmis atsitinka. Vieną kartą buvo pasviręs net į skulptūrą. Bent tuo būdu nemaža molio Varkala bus paminkęs ir prisiuostęs, vis beieškodamas skulptūrinės formos. Vėliau jis jau apsisprendė viena tik paišyba, tiksliau – grafika. Grafika daugiau pritaikyta techniškiems reikalams. Vėliau tas visų svyravimų “tarp” padidėjo dar vienu. Šį kartą jau galutiniu. Jis tapo metalo apdirbimo meisteriu; mūsiškai tariant – auksakaliu. Mokėsi iš pradžių namie, vėliau Austrijoje, pačiame didmiestyje Vienoje, kur visuomet tiek skonio.

Į Vainorų kambarį mėnulis liejo savo baltą šviesą, mesdamas lango darkytą išvaizdą ant grindų. Pro langą matyti tankus obelų sodas. Kambaryje trošku ir karšta. Ant suolelio nenusivilkęs miega Vainora, mažą pagalvinę po galvos pasikišęs. Miegas jo, matyti, labai sveikas ir tvirtas. Jis visai nejaučia nei musių, prilindusių jam į gerklę, nei tų nenaudėlių, juodų kadriliečių, įsisiurbusių jam į kaklą. Iš jo gerklės išsiveržia su švilpimu ypatingas knarkimas. Jis pučia ir prunkščia pro nosį ir ūsus. Kitam kambariukyje guli pažįstami mums vaikai. Berniokas, nusispardęs užklodę, ir jo sesuo, pasidėjusi rankelę po galva.