Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keletą tūkstančių metų mūsų Protėvių Gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo…
Esõs arba Doros, vidinė Kultūra. Tokios Kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų – tai vadinamosios…
Ar yra Dievas? Ar yra kokių nors Dievo egzistavimo įrodymų? Atsakymas: Ar egzistuoja Dievas? Galime matyti, kiek daug dėmesio skiriama toms diskusijoms. Paskutinės apklausos rodo, kad šiandien apie 90% žmonių pasaulyje tiki Dievo ar kokios nors kitos aukštesnės jėgos egzistavimu. Tačiau atsakomybė įrodyti, kad Dievas iš tiesų egzistuoja uždedama ant tų, kurie tiki Dievo egzistavimu. Nežiūrint to, Dievo buvimo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Biblija sako, kad mes tikėjimu turime priimti tai, kad Dievas egzistuoja: „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra, ir kad Jo uoliai ieškantiems Jis atsilygina” (Hbr 11:6). Jei Dievas to norėtų, Jis galėtų paprasčiausiai pasirodyti, ir taip apreikšti visam pasauliui apie savo egzistavimą. Bet jei Jis taip pasielgtų, tikėjimas būtų nereikalingas. „Tada Jėzus tarė jam: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20:29). Iš tiesų tai nereiškia, kad iš vis nėra Dievo egzistavimo įrodymų. Biblija sako: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina Jo rankų darbą. Apie tai diena pasakoja dienai ir naktis duoda žinią nakčiai be jokio kalbesio ir be jokių žodžių. Negirdėti jų balso, bet žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių “(Ps 19:1-4). Žvaigždės danguje, bekraštė visata, gamtos stebuklai, saulėlydžio grožis – visi šie dalykai rodo į Dievą-Kūrėją. Ir tai dar ne viskas – Dievo buvimo pajautimas yra įdėtas į mūsų širdis. Ekleziasto 3:11 kalba mums: „…Jis įdiegė amžinybę į jų širdį …” Supratimas, kad yra kažkas daugiau už šio gyvenimo ir šio pasaulio ribų, yra giliai mūsų viduje. Mes galime neigti tai savo protu, bet Dievas vis tiek veikia mumyse ir per mus. Nežiūrint viso to, Biblija įspėja, kad kai kurie ir toliau neigs Dievo egzistavimą: „Kvailys sako savo širdyje: „Dievo nėra” (Ps 14:1). Jei daugiau nei 98% žmonių visose kultūrose ir civilizacijose, visuose žemynuose per visą istorijos bėgį tikėjo kokiu nors dievu – tai turi būti kokia nors to tikėjimo priežastis.
Krikščionių apologetas Williamas Lane Craigas ir žymus ateistas Christopheris Hitchensas „akis į akį” susitiko tiesioginiuose debatuose Dievo buvimo tema. Debatai vyko šeštadienio, balandžio 3 d., vakare įdėmiai klausant daugybei susirinkusiųjų. Debatus „Ar yra Dievas?” surengė evangeliškas Biola universitetas, įsikūręs Pietų Kalifornijoje. Tai jau antras kartas per dvi savaites, kai šie du asmenys diskutuoja panašia tema. Renginyje „Christian Book Expo” vykusiame Dalase praėjusį mėnesį, W. Craigas ir C. Hitchensas, susėdę priešingose stalo pusėse, nagrinėjo klausimą: „Ar yra krikščionių Dievas, ir kodėl tai svarbu?”. Apie 4000 žmonių susigrūdo universiteto sporto salėje, kurioje galėjo stebėti debatus, ir dar apie 6000 besidominčiųjų stebėjo tiesioginę debatų transliaciją. W. Craigas, Biola universiteto profesorius ir vienas žymiausių pasaulyje religijos filosofų, įžanginėje kalboje paminėjo, kad nėra pakankamų argumentų, įrodančių ateizmo tiesas, tačiau yra tvirtų argumentų, grindžiančių teizmą. Jis pateikė penkis svarbiausius Dievo buvimą patvirtinančius argumentus: 1) kosmologinis argumentas -labiau tikėtina, kad Visata atsirado iš kažko, nei, kad ji atsirado iš nieko; 2) teleologinis argumentas – visatos sudėtingumas teikia prielaidą apie protingą kūrėją; 3) moralinis argumentas – moralė ateina iš Dievo; 4) Jėzaus prisikėlimas – negalima atmesti akivaizdžių prisikėlimo įrodymų; 5) asmeninis Dievo patyrimas – Dievo patyrimas taip pat įrodo Dievo buvimą.
Kad Visata plečiasi, 1915 m. teoriškai įrodė A. Einšteinas savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Tiesa, jis ir pats ilgą laiką tuo abejojo. Kiti mokslininkai šią idėją irgi kategoriškai atmetė, nes ji prieštaravo tuometiniam Visatos modelio supratimui. To, žinoma, ir buvo galima tikėtis, nes, vadovaujantis logika, jeigu buvo pradžia, vadinasi, buvo momentas, kada visa dabartinė materija sutilpo į vieną tašką. Bet tokiu atveju, remiantis reliatyvumo teorija, erdvėlaikis irgi turėjo būti apribotas tame taške, vadinasi, „prieš tai“ jo tiesiog nebuvo. Savaime suprantama, kad neegzistuojantis daiktas pats negali atsirasti, juo labiau imti nei iš šio nei iš to plėstis ir didėti, priežastis turėjo egzistuoti už singuliarumo ribų ir pasakyti: „Tebūnie Bum!“ Sprogimo momentu singuliarumo taške nebuvo mums žinomų sąveikos jėgų, nebuvo materijos, nebuvo laiko. Prieš sprogimą ir sekundės dalis po jo egzistavo tokios sąlygos, kurių nepajėgia aprašyti dabartinė fizika, – ten nebuvo jokių mums žinomų jėgų ar materijos. Tas taškas buvo „pakibęs“ amžinybėje ir begalybėje. Remiantis reliatyvumo teorija, laikas neatsiejamas nuo erdvės, laiko linija pradėjo eiti kaip erdvės pasekmė, iškart po to, kai atsirado mums žinomos keturios dimensijos su priežasties ir pasekmės sąryšiu.
„Ar aš tikiu Dievą? Ne… Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia”. („Sėskim ir pakalbėkime – 30 radijo interviu”). Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase” to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia” (orig. „the Authority”). Bet užtat „Gintariniame žiūrone” aiškiai sakoma: „Autoritetas, Dievas Kūrėjas, Viešpats, Jahvė, El, Adonai, Tėvas, Visagalis – visais šiais vardais Jis pats pasivadino. Kūrėjas Jis niekuomet nebuvo. Jis toks pat angelas kaip mes – tiesa, pirmasis angelas ir pats galingiausias, bet Jis buvo sudarytas iš Dulkių kaip ir mes…” (p. 41). Pullmano pasaulio atsiradimo mito pradžioje buvusi materija. Atėjus laikui, ji pradėjo suvokti save ir sukūrė „Dulkes” (Pullmanas, būdamas materialistas, materijai suteikia dieviškas galias ir šį žodį pradeda didžiąja raide). Dalis Dulkių „kondensavosi” į pirmąjį angelą, padarą, susidedantį vien iš dulkių. Ši pirmoji visiškai susivokianti būtybė stebėjo po jos atsirandančias ir pasinaudojo padėtimi: būdamas pirmasis angelas, jis ėmė pasakoti paskesniesiems, esą jis, Dievas, juos sukūręs. Angelai jį pamilo ir buvo paklusnūs; tik Sofija, išmintis, sužinojo visą tiesą apie „autoritetą” ir dėl to su kitais maištininkais buvo atstumta. Svarbiausia užduotimi tampa atskleisti valdžios melą („Gintarinis žiūronas”, p. 41-42).
Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu. Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti būtybė. Didžioji nuopuolio sukelta problema yra tai, kad mes praradome ne tik Dievo regėjimą (tai yra iškrypo jo suvokimas), bet ir bendravimą su Dievu, taigi nebepažįstame jo išliekančio buvimo. Pauliui Kristaus ir Dvasios atėjimas visa tai amžiams pakeitė. Svarbiausia yra tai, jog Paulius išlietąją Dvasią suprato kaip „pažadėtosios Šventosios Dvasios“ atėjimą (Ef 1,13; Gal 3,14). Nors į šį pažadą įėjo pranašiško žodžio atnaujinimas [1], Pauliui jis reiškė ir Naujosios Sandoros pradžią, numatytą pažadėtuoju „širdies apipjaustymu“ Pakartoto Įstatymo 30,6 bei aiškiai pranašautą Jeremijo 31,31–34: „…sudarysiu naują sandorą… įdiegsiu jiems [izraelitams] savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį“. Šią pranašystę greit atgaivino Ezechielis, išraiškingai susiedamas ją su Dvasia, kurią Dievas ruošiasi „duoti jiems“ (36,26–27; 37,14). Be viso kito, išpildydama Naująją Sandorą, Dvasia ženklino prarasto Dievo buvimo sugrąžinimą.
Ką atsakytumėte, jei kas nors jūsų paklaustų: „Kas liudija ar įrodo, kad Dievas tave laimina?” Prisimintumėte pasisekusius darbus, gerą sveikatą, savo didelį namą ar gerus santykius su aplinkiniais? Nenustebkite, jei apie tai pirmiausia ir pagalvojote, tai – natūralu. Pasaulio, ir, deja, kai kurių krikščionių standartais, turtas, gera sveikata, sėkmė versle ir pripažinimas yra akivaizdūs palaiminto gyvenimo ženklai. Tačiau pasaulio standartai visiškai neatitinka to, ką palaiminimais vadina Biblija. Ką reiškia būti Dievo palaimintam? Manau, geriausiai į šį klausimą atsako Šventojo Rašto eilutės – evangelijos pagal Matą 5-7 skyriai. Taip, tai Kalno pamokslas. Jėzus su mokiniais užkopė į kalną ir pradėjo juos mokyti, sakydamas: Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisumo, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus šmeižia ir persekioja bei meluodami visaip piktžodžiauja. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didelis jūsų atlygis danguje. Juk lygiai taip persekiojo ir iki jūsų buvusius pranašus (Mt 5, 2-12). Užlipęs ant kalno, nuo kurio atsivėrė nuostabi Galilėjos jūros panorama, Jėzus pradėjo mokyti nustebusią minią. Jo žodžiai ir valdžia, su kuria Jis kalbėjo, trikdė. Jis mokė visiškai priešingai, nei jie buvo įpratę girdėti mokant savo religinius vadovus. Kas yra palaimintieji? Vargšai dvasia, liūdintys, persekiojami ir romūs? Pasaulis laiko juos nevykėliais, o ne nugalėtojais!
Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain – aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas visomis mano kūno ląstelėmis kuria mane gyvenimui. Su ta didžiąja mintimi apie Dievo buvimą ir begalybę susijusi ir kita mintis – mintis apie Dievo malonę. Dievas man leidžia prie Jo priartėti. Dievas, kuris man duoda buvimą, per savo Sūnų padaro mane savo sūnumi. Aš galiu tarti Tėve mūsų. Aš esu Šventosios Dvasios buveinė. Šventieji ir mistikai niekada neišskiria dviejų dalykų: Dievo begalybės ir malonės. Ir pas šv. Teresę Avilietę, ir pas šv. Kryžiaus Joną, ir šv. Pranciškų Salezietį, šv. Pranciškų Asyžietį ir dar daugelį kitų mes visuomet randame stipriai išreikštą šią mintį: Dievas yra kiekvienos būtybės gelmėje, todėl mes visuomet jį surandame, įsigilinę į save. Tas dvilypis Dievo buvimas, kurio viena dalis yra pasaulyje ir labiau juntama, o kita – Švč. Trejybės gyvenimas mumyse, yra begalinės ramybės šaltinis.
Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję? Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos šerdyje. Tie, kurie nusekė paskui Jėzų, iš pat pradžių turėjo pakeisti savo idėjas apie Dievą, o aukodami tas idėjas, turėjo kartu atsisakyti viso to, kas užpildė jų gyvenimą: savo santykių, draugų, socialinės aplinkos, visų sutartinių minties ir papročių rėmų, kuriuos Jėzus iš pagrindų sukrės; visos tos sutrūnijusios sistemos, iš kurios Viešpats lieps išeiti. Viso to vienu sykiu atsisakoma, kai imama sekti paskui Jėzų, kai imama tikėti Dievą, tikrą Dievą, Gyvąjį Dievą. Kas pradeda tikrai tikėti, pradeda rimtai galvoti apie Dievą, tas paprastai pirmiausia ima piktinti visą pasaulį – tuos visus “gerus krikščionis”, kurie yra tokie “nuolankūs”, kad visa daro taip, kaip ir visi kiti. Visus tuos, kurie tikisi išpažįstą tinkamą, gerą ir nieko nelaužančią religiją.