Pranašas Mohammad pasakė: “Iš tiesų, Prisikėlimo Dieną mano pasekėjai bus pavadinti ‘al-Ghurrul Muhajjalun’ priklausomai nuo to, kiek jų kūnai spindės švara; dėl to tie, kurie gali ir sugeba praustis, tegul prausiasi”. (Al-Bukhari). Prieš pradėdami melstis, musulmonai turi pasiruošti maldai, t.y nusiprausti. Šis procesas yra vadinamas WUDU. Wudu yra būtina atlikti prieš kiekvieną maldą. Šv.Korane yra pasakyta: “O Jūs, kurie tikite, prieš pradėdami melstis, nusiprauskite savo veidus ir nusiplaukite rankas iki alkūnių; perbraukite rankomis per plaukus ir nusiplaukite kojas iki kulkšnų” (5:6).

Po 2001 m. rugsėjo 11 dienos antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuos sąlygojo religinės priežastys, buvo tiek daug rašoma apie terorizmą ir islamą, jog gali kilti klausimas: “kurių galų dar vienas straipsnis?” Kadangi daugiau nei 10 metų praleidau Viduriniuosiuose Rytuose, Teherano universitete studijavau islamą, klasikinę arabų ir Viduriniųjų Rytų kultūrą, norėčiau paaiškinti kai kuriuos esminius islamo aspektus, kuriuos populiarioji žiniasklaida nutyli. Pirma, dėl ypač skirtingų Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrų tik nedidelė dalis vakariečių supranta tai, ką Raphael Patai vadina “arabiškuoju mąstymu” to paties pavadinimo knygoje.

Islamas – arabiškas žodis po Muhamedo įgavęs religinę reikšmę, kuria ženklinama Korano ir Muhamedo religija. Gramatiškai islamas – tai vadinama ketvirtoji taisyklingo negalininkinio kamieno salima veiksmažodinė forma, reiškianti „būti saugiam” , „būti apsaugotam” ir pan. Kitomis formomis jis gali reikšti „apsaugoti”, „išlaisvinti”, „taikinti”, „tapti taika”, „pasiduoti” ir pan. Todėl islamas reiškia „visiškas atsidavimas Dievo valiai”, o jo išpažinėjai vadinami musulmonais, pagal žodį muslimun (sing. muslim), reiškiantį „tas, kuris atsidavė” arba „tikintysis”. Atmetantys „Dieviškąjį skelbimą” vadinami kafirs, mushriks(tai yra tais, kurie įvairius dievus sieja su Dievybe) arba pagonimis. Tapti musulmonu istoriškai reiškė tapti Muhamedo ir jo tikybos pasekėju ir matomai pradžioje neturėjo to moralinio ir teologinio krūvio, kuris taikomas jam šiandien.

Mohamedui religija nebuvo vien tik individualios praktikos reikalas, bet tuo pačiu ir gyvenimo būdas, štai dėl ko Jam vadovaujant Medina klestėjo. Medinos valstybės valdymo modelis paremtas teisingumu, pagarba, orumu bei dievobaimingumu, įgyvendino būtent tokį valstybės valdymo modelį, kurio to meto žmonės ilgą laiką ieškojo. Pranašas sukūrė pirmąją pasaulyje konstituciją, kurioje buvo ginamos religinių mažumų teisės, bei buvo nustatyti santykiai (paminėtos įvairios sutartys bei sąjungos) su kaimyninėmis gentimis. Jis nusiuntė laiškus Persijos, Egipto, Abisinijos bei Bizantijos vadovams pranešdamas, kad jis skelbia monoteizmą ir kviečia juos taipogi priimti Islamą. Pirmą kartą pasaulio istorijoje moterims, vaikams, našlaičiams, užsieniečiams bei vergams buvo suteikta nemaža teisių bei apsauga.

Niekas neatsirado be autoriaus ir kūrėjo. Visata, žemė, gyvybė neatsirado pačios savaime – pirmoji viso ko priežastis yra kūrėjas, Alachas arba Dievas. Alachas sukūrė gyvenimą ir mirtį. Jis yra nepriklausomas nuo mirties, amžinojo gyvenimo arba amžinybės. Alachas sukūrė vyrus ir moteris, kad žmonės daugintųsi. Pats jis belytis. Viską ką jis sukūrė jis žino, todėl yra visažinis. Taip pat jis yra viską matantis, viską girdintis, geraširdiškiausias, gailestingiausias, atlaidžiausias ir pan.. Jo atributai arba vardai nėra abstrakcijos, bet yra svarbūs kiekvieno musulmono gyvenime. Musulmonai sako, kad Alachas turi devyniasdešimt devynis vardus. Dievas Islame suvokiamas kaip Islamo pagrindo davėjas.

Pirmuosius apreiškimus iš Dievo Pranašas Mohamedas gavo būdamas 40m. amžiaus, per Angelą Gabrielių. Toliau ištisus 23 metus Mohamedas gaudavo apreiškimų įvairiomis temomis, tokiomis kaip tik vieno Dievo egzistavimas, nuostabios istorijos apie pasaulio sukūrimą, moralės bei etikos klausimai, bei gyvenimas po mirties. Visi šie apreiškimai buvo renkami į vieną knygą, kurį buvo vėliau pavadinta Šv.Koranu ir musulmonų yra laikoma kaip Dievo žodis. Pranašo mokymai bei jo mintys buvo surinktos į kitą knygą ir yra vadinamos hadisais. Mekos elitas stipriai priešinosi Pranašo Mohamedo raginimams atsiversti į monoteizmą, ir stengėsi bet kokiais būdais sustabdyti bręstančias socialines reformas. Po 13 metų intensyvių persekiojimų, Pranašas gavo nurodymą iš Dievo persikelti į Mediną, esančią į Šiaurę nuo Mekos.

Islamas remiasi penkiomis pagrindinėmis kiekvieno musulmono pareigomis, kurios turi atspindėti jo tikėjimą. Šios pareigos yra: tikėjimo išpažinimas, malda, pasninkas, .išmaldos dalinimas ir hadžas. Tai yra penki musulmono garbinimo veiksmai. Musulmonui garbinimo veiksmai turi dvi puses: (a) mylėk Alachą labiau už visus ir viską, labiau netgi už savo gyvenimą. Tai ženklina pasirengimą visko atsisakyti dėl Alacho meilės. (b) Paklusnumas Alachui ir jo pranašui dėl jų meilės. Jeigu siekiama paklusti Alachui dėl sėkmės pasaulyje arba norint išvengti nelaimių pasaulyje, tai nėra paklusnumas iš meilės, o iš ,,komercinių” paskatų.

Mohamedas gimė 570m. Mekoje, kilmingoje Pranašo Abraomo palikuonių šeimoje. Būdamas šešerių metų amžiaus jis tapo našlaičiu, tačiau nepalūžo, buvo išmintingas jaunuolis, kuris ganė avis ir padėjo savo dėdei prekiauti ilgose kelionėse karavanais. Būdamas paaugliu jis atmetė amoralius savo genties žmonių papročius, kurie buvo paskendę nuodėmėse ir ištvirkime, pasižymėjo sąžiningumu, dorumu ir mandagumu taip užsitarnaudamas sau vardą ‘PATIKIMAS’. Būdamas 25m. amžiaus jis rado darbą pas 40m. našlę Khadija (Chadidža) ir pradėjo tvarkyti jos verslo reikalus. Sužavėta jo charakterio bei sąžiningumo Khadija pasiūlė jam tuoktis, ir Pranašas sutiko. Nepaisant jų amžiaus skirtumų jie laimingai gyveno santuokoje 25 metus ir susilaukė šešių vaikų. Po Khadijos mirties Mohamedas vedė dar keletą moterų iš politinių ir humaniškų paskatų, kaip kad ir buvo tikimasi iš tokio statuso žmogaus.

Vahabizmas, tai religinė-politinė srovė, pastaruoju metu stipriai besiveržianti iš musulmoniškųjų valstybių. Prieš penkiolika metų apie vahabizmą buvo galima sužinoti tiktai iš rytų religijų tyrinėtojo A.M. Vasiljevo knygos “Islamo puritonai”, išleistos 1967 metais. Prieš dešimt metų išleistas populiarus akademinis žinynas “Islamas” teigia, jog “vahabizmas – Saudo Arabijos oficialios ideologijos pagrindas”, o “jo pasekėjų esama Persijos įlankos arabų emyratuose, kai kuriose Azijos ir Afrikos valstybėse”. Neseniai išleistuose religijotyros žinynuose teigiama, jog per pastaruosius du dešimtmečius vahabizmo ideologija ėmė vis labiau skverbtis į buvusias Tarybų sąjungos respublikas, o didžiausio pripažinimo susilaukė Šiaurės Kaukaze.

Musulmonui, žodis ‘Pranašas’ visų pirma nereiškia žmogaus, kuris gali nusakyti ateitį (nors daugelis dalykų, kuriuos kalbėjo Pranašas Mohamedas vienaip ar kitaip išsipildė), tačiau žodis ‘Pranašas’ jiems reiškia Dievo siųstą žmogų, kuris kviečia žmones gailėtis dėl savo nuodėmių, tikėti Dievu, pašvęsti savo gyvenimus gerų darbų darymui ir stengtis suvokti tą tikslą, kuriam jie ir buvo sukurti. Pranašai čia nelaikomi dieviškais (t.y. turinčiais kažkokių Dievui būdingų savybių), jiems nesimeldžiama ir jų negarbinama. Jie yra suvokiami ir gerbiami kaip žmonės, kurie turėjo išskirtinį charakterį, buvo labai dvasingi, darė stebuklus, buvo apsaugoti Dievo nuo nuodėmių darymo bei gaudavo apreiškimus nuo Dievo.