Judaizmas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų. Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų “etninis žydiškumas”. Sąvoka “žydas” yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka “žydas” paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16). Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

1982 m. kovo 6 d. popiežius Jonas Paulius II kalbėjo vyskupų konferencijų atstovams ir kitiems ekspertams, susirinkusiems į Romą aptarti Bažnyčios ir judaizmo santykių: „<…> savo posėdžių metu jūs aptarėte katalikiškojo mokymo ir katechezės požiūrį į žydus ir judaizmą <…>. Šioje srityje turėtume siekti, kad visų lygių katalikiškasis mokymas, vaikų ir jaunimo katechezė pristatytų žydus ir judaizmą tik sąžiningai ir objektyviai, be prietarų ir neužgaunant, ir drauge aiškiai atskleistų [žydams ir krikščionims] bendrą paveldą”. Šią prasmių prisodrintą pastraipą Šventasis Tėvas parašė remdamasis Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate (4), kur rašoma: „Visi tesirūpina aiškindami katekizmą arba skelbdami Dievo žodį nemokyti ko nors, kas nesiderina su Evangelijos tiesa ir Kristaus dvasia”; ir šiais žodžiais: „Kadangi krikščionių ir žydų bendras dvasinis palikimas toks gausus, šis Šventasis Sinodas nori puoselėti ir skatinti jų abipusį pažinimą ir pagarbą <…>”. Į tai atsižvelgia „Nuostatos ir pasiūlymai, kaip įgyvendinti Susirinkimo deklaraciją Nostra aetate (4)“ (Orientamenti e suggerimenti per l’applicazione della dichiarazione conciliare Nostra aetate, 4, 1974 12 01). Šio dokumento III skyrius „Mokymas ir auklėjimas“ baigiamas rekomendacijomis, kur išvardyti konkretūs įgyvendintini dalykai: „Su šiais klausimais susijusi informacija svarbi visiems krikščioniškojo mokymo ir auklėjimo lygiams. Tarp kitų informacijos šaltinių reikia ypač atsižvelgti į: katekizmus ir tikybos vadovėlius; istorijos veikalus; socialinio komunikavimo priemones (spaudą, radiją, kiną, televiziją).

Judaizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip tradicinis žydų gyvenimo būdas. Iki XVIII-XIX a. (įvairiose šalyse skirtingai) visuomenėse, kuriose dominavo tradicijos, ir žydai gyveno bendruomenėse, kuriose egzistavo daugiau ar mažiau nusistovėjęs gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai. Kada, koks ir kur jis nusistovėjo būtent toks, o ne kitoks, – kiekvienu atveju galima kalbėti atskirai. Dažnai jis priklausė nuo gyvenimo sąlygų, kuriose žydai gyveno vienoje ar kitoje šalyje. Maldos, ritualiniai papročiai, apranga, mąstymas niekad nebuvo nusistovėję ir sustabarėję taip nepajudinamai, kad negalėtų patirti jokio pokyčio. Yrant tradicinėms visuomenėms, o tuo pačiu ir žydų tradicinėms bendruomenėms, tradicinis gyvenimo būdas, papročiai, įpročiai susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Tokiu būdu XIX a. atsirado bandymų daugiau ar mažiau atnaujinti tradicinį žydų gyvenimo būdą, įvedant vieną ar kitą reformą, Vokietijoje, pavyzdžiui, ėmus rengtis prisilaikant vokiečių visuomenėje priimtų „madų“, sinagogoje ėmus groti vargonais, ir pan. Taip išsikristalizavo judaizmo atšaka, šiandien vadinama Reformos Judaizmu. Atsakydami į šiuos bandymus rabinai, linkę išsaugoti kuo mažiau išorinių įtakų paliestą tradicinį gyvenimo ir mąstymo būdą, bandė stiprinti savo pozicijas, kovodami su visais iššūkiais, kurie buvo gana skirtingi gerokai toliau pažengusiuose modernizacijos linkme Vakarų Europoje ir Centrinėje bei ypač Rytų Europoje bei Carinėje Rusijoje.

Judaizmas – monoteistinė religija, išpažįstama beveik vien žydų. Judaizmo doktrina remiasi Biblija ir Talmudu. Pagrindiniai judaizmo principai yra tikėjimas vieną ir vienintelį Dievą Jahvę, pasaulio kūrėją ir visų žmonių tėvą, pomirtinį atlyginimą už gerus darbus ir bausmę už blogus, žydų laikymas Dievo išrinktąja tauta. Judaizmo etikos pagrindas yra 613 priesakų ir draudimų, suformuluotų Senajame Testamente ir Talmude ir reikalaujančių griežtai laikytis žydų gyvensenos taisyklių, ypač apipjaustymo, šabo, maitinimosi apribojimų, švenčių, pasninko. Judaizmo išpažinėjų skaičius laikomas artimu bendram žydų skaičiui (apie 12 mln.).