Kategorija: Dievas

Kad Visata plečiasi, 1915 m. teoriškai įrodė A. Einšteinas savo bendrojoje reliatyvumo teorijoje. Tiesa, jis ir pats ilgą laiką tuo abejojo. Kiti mokslininkai šią idėją irgi kategoriškai atmetė, nes ji prieštaravo tuometiniam Visatos modelio supratimui. To, žinoma, ir buvo galima tikėtis, nes, vadovaujantis logika, jeigu buvo pradžia, vadinasi, buvo momentas, kada visa dabartinė materija sutilpo į vieną tašką. Bet tokiu atveju, remiantis reliatyvumo teorija, erdvėlaikis irgi turėjo būti apribotas tame taške, vadinasi, „prieš tai“ jo tiesiog nebuvo. Savaime suprantama, kad neegzistuojantis daiktas pats...

„Ar aš tikiu Dievą? Ne... Aš tiesiog manau, kad viską aplink mus įmanoma paaiškinti tiktai materija. Mums nereikia Kūrėjo. Mums nereikia dvasinės, bažnytinės būtybės. Tai nebūtina. Aš esu tikrai laimingas, jausdamasis tiesiog materijos dalimi. Nes materija ir yra labiausiai nepaprasta, tiesiog neįtikėtinai nuostabi. Taigi man tikėjimo visiškai nereikia". („Sėskim ir pakalbėkime - 30 radijo interviu"). Tad nieko keisto, kad Pullmanas drįsta tiesiogiai atakuoti patį Dievą. „Auksiniame kompase" to dar beveik nėra. Filme tik vienoje vietoje užsimenama apie Jį žodžiu „valdžia" (orig. „the Authority")....

Buvimas – nuostabus žodis. Niekas negali atstoti buvimo šalia – nei dovanos, nei telefono skambučiai, nei nuotraukos, nei prisiminimai, niekas. Paklauskite gyvenimo draugą praradusius žmones, ko jiems labiausiai trūksta; atsakymas bus tik vienas – „jo buvimo“. Kai sergame, mums ne tiek reikia paguodos žodžių, kiek buvimo šalia mylimų žmonių. Dėl ko drauge leidžiamas gyvenimas – žaidimai, pasivaikščiojimai, koncertai, išvykos ir tūkstančiai kitų dalykų – toks malonus? Dėl buvimo kartu. Dievas mus taip jau sukūrė, pagal savo atvaizdą, nes jis pats yra asmeniška, santykiaujanti...

Ką at­sa­ky­tu­mė­te, jei kas nors jū­sų pa­klaus­tų: „Kas liu­di­ja ar įro­do, kad Die­vas ta­ve lai­mi­na?" Pri­si­min­tu­mė­te pa­si­se­ku­sius dar­bus, ge­rą svei­ka­tą, sa­vo di­de­lį na­mą ar ge­rus san­ty­kius su ap­lin­ki­niais? Ne­nu­steb­ki­te, jei apie tai pir­miau­sia ir pa­gal­vo­jo­te, tai - na­tū­ra­lu. Pa­sau­lio, ir, de­ja, kai ku­rių krikš­čio­nių stan­dar­tais, tur­tas, ge­ra svei­ka­ta, sėk­mė ver­sle ir pri­pa­ži­ni­mas yra aki­vaiz­dūs pa­lai­min­to gy­ve­ni­mo žen­klai. Ta­čiau pa­sau­lio stan­dar­tai vi­siš­kai ne­ati­tin­ka to, ką pa­lai­mi­ni­mais va­di­na Bib­li­ja. Ką reiš­kia bū­ti Die­vo pa­lai­min­tam? Ma­nau, ge­riau­siai į šį klau­si­mą at­sa­ko Šven­to­jo Raš­to ei­lu­tės - evan­ge­li­jos...

Dievo buvimas, Dievo begalybė, kurios dalyviu aš pasidarau, mes Jame gyvename, judame ir esame, sakė šv. Paulius (Apd 17, 28). Ar žiedas galėtų pamiršti stiebelį, kuris jį palaiko ir leidžia šiuo momentu jam būti? Aš esu amžinas ir nesunaikinamas Dievo duonos trupinys, arba pasak J.Maritain - aš esu bereikšmis pasauliui, bet ne bereikšmis Dievui. Būtent dėl to, ir vien tik dėl to aš esu pats sau svarbiausias asmuo. Jei aš esu, vadinasi, Dievas apie mane galvoja. Sūnaus palaidūno tėvas laukė jo sugrįžtant. Dievas...

Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję? Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos...

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis - tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti - vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi. Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas...

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę? Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę? O, - sakysite jūs, - jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti - kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį... Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? - Juk Komunijoje...

Gyvenkite pagaliau! Gyvenkite dėl paties gyvenimo. Negyvenkite šiaip sau. Gyvenimas prabėga veikiai. Neskubėkite gyvenimą atlikti kaip kokį eilinį reikalą. Gyvenimas trumpas. Įsigilinkite į save. Negyvenkite vien savaitgaliui. Kraukite kiekvieną šiandien į savo slaptąjį kluoną. Gyvenkite dėl kitų, bet jų neapgaudinėkite gražiais sentimentais. Gyvenkite ir patys dėl savęs, nes jeigu mylėdami kitus, bėgsite nuo savęs, jūs patys save apgaudinėsite. Mylėkite taip, kaip myli Dievas. Būkite gyvi. Tikrai gyvi. Mėgaukitės gyvenimu! Gyvenkite viešumoje! Pajuskite gyvenimo skonį. Ką jūs manote apie pasaulio šviesą? Apie žemės druską?...

Po sėkmingai atliktos operacijos, ačiū Dievui, pasveikau. Praėjo ne vieneri metai, pažado nepamiršau, bet tesėti nepavyko. Vis ieškojau Dievo valios, blaškiausi, užsiėmiau sau miela veikla, viskas sekėsi gana puikiai. Paprašiau Dievo atleidimo, kad nevykdau pažado ir nurimau. Dievas yra meilės Dievas, jis kantriai laukė. Tačiau giliai giliai širdyje pajutau, kad pradedu vykdyti savo pažadą... Kai pajunti motinišką savo sielos galią, kai vaikelis tiesiog šaukiasi tavęs, kai kitaip negali įvykti, tu tampi mama. Ir štai mes su vyru laukiame trečio vaikelio. Tačiau nesijaučiu pilnai...