Stačiatikiai
Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių Bažnyčios. Tarp jų didžiausia ir įtakingiausia yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchija. Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų – Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti.