Stačiatikybė (Pravoslavybė)

Stačiatikiai priklauso vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir protestantizmo) krikščionybės krypčių. Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia (dar vadinama Rytų arba Graikų ortodoksų) atsirado apie IV a. Bizantijoje. Nuo Vakarų (Romos) Bažnyčios ji skyrėsi savo apeigomis, liturgija, kalba. 1054 m. įvyko oficialus Romos (katalikų) ir Bizantijos (stačiatikių) Bažnyčių išsiskyrimas. Šiuo metu yra 15 autokefalinių ir 3 autonominės Stačiatikių Bažnyčios. Tarp jų didžiausia ir įtakingiausia yra Maskvos ir visos Rusijos patriarchija. Lietuva su Stačiatikių Bažnyčia susidūrė dar prieš krikštą. Pagonys Lietuvos kunigaikščiai, valdę rytuose stačiatikių slavų žemes, neretai priimdavo stačiatikių tikėjimą. Iki XV amžiaus vidurio per 40 lietuvių kunigaikščių buvo stačiatikiai, vienas jų – Daumantas, gavęs stačiatikišką Timotėjaus vardą, buvo net paskelbtas Stačiatikių Bažnyčios šventuoju. Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi, kad jų valdose esančių žemių stačiatikiai nepriklausytų nuo Maskvos. 1317 m. Gedimino ir jo sūnaus Liubarto rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stačiatikių metropolija su centru Naugarduke. 1347 m. ji buvo panaikinta, tačiau 1353 m. Algirdui pasisekė metropoliją atkurti.

Politiniai XX amžiaus kataklizmai (pasauliniai karai, okupaciniai režimai) neatpažįstamai pakeitė Lietuvos konfesinį žemėlapį. Vienos religijos sunyko, kitos buvo priverstos išgyventi neįtikėtino masto „eksperimentus“. Visas jas palietė globalūs sekuliarėjimo procesai. Kita vertus, konfesines permainas lėmė ir pačios Bažnyčios, naudodamosi palankia politine situacija. Prerogatyva čia, žinoma, priklausė valstybinėms religijoms, kurių XX a. Lietuvoje būta dviejų, – katalikybei ir stačiatikybei. Ilgaamžė permaininga jų kova XX a. galutinai išblėso, palikdama gilų pėdsaką abiejų religijų istorijoje ir tautų sąmonėje. Būdama ne tik agresyvių imperijų, skirtingų politinių sistemų, bet ir didžiausio pasaulyje stačiatikybės regiono pakraštyje, lietuvių visuomenė religiniam identitetui linkusi skirti ypatingą reikšmę. Tapatinimasis su katalikybe, „Vakarais“ padėjo jai išsaugoti tautinį bei konfesinį vienalytiškumą, katalizavo laisvinimosi iš svetimų kultūrų sąjūdžius. Kaip tokioje kultūriniu ir konfesiniu požiūriu užsiangažavusioje visuomenėje jaučiasi kitos tautos ir religijos? Negausios Lietuvos mažumos lietuviams mažai pažįstamos. Tik dabar imta gilintis į netradicines socialinės, mažumų istorijos temas. Vis daugiau istorikų, sociologų, etnologų domisi nevyraujančiomis tautomis ir religijomis, kasmet daugėja akademinių jų praeities tyrimų.

Stačiatikių vienuolynas prie Šv. Dvasios cerkvės užima dvi dideles posesijas, plytinčias ant kalnelio prie Aušros vartų gatvės ir 1808 m. K.Grunerto nubraižytame Vilniaus plane pažymėtas 17 ir 18 numeriais, dab. Vilniaus 49 kvartalas. Cerkvė ir vienuolynas veikia nuo 1597 m. 1997 m. vienuolynas šventė 400 metų jubiliejų. Stačiatikių vienuolyną sudaro du – vyrų ir moterų – vienuolynų korpusai. Kadaise abu vienuolynai buvo atskirti tvora. Moterų stačiatikių, senuose šaltiniuose vadinamų czernicy, vienuolynas šioje vietoje įsikūrė XV – XVI a. sandūroje, pasak legendos, LDK didžiajai kunigaikštienei Aleksandro Jogailaičio žmonai Elenai 1495 m. atvykus iš Maskvos į Vilnių ir jai padedant. Tėvas Rusijos caras Jonas III įsakė dukrai, ištekančiai už kataliko lietuvio, nekeisti tikėjimo. Vestuvių apeigos vyko Vilniuje du kartus: Katedroje ir stačiatikų Skaisčiausios Dievo Motinos metropolinėje cerkvėje (prie bernardinų bažnyčios). Lietuvių tolerancija krašto gyventojų tikėjimo atžvilgiu leido paskelbti kitatikę kunigaikštiene, remti jai savo bendratikius. Aleksandrui tapus Lenkijos karaliumi, lenkai atsisakė vainikuoti jo rusę žmoną Lenkijos karaliene. Apie ankstesnius stačiatikių vienuolynus Vilniuje žinių nėra. Stačiatikės vienuolės, įsikūrusios miesto pakraštyje, pasistatė medinius vienuolyno pastatus ir mūrinę Apreiškimo koplyčią, prie kurios buvo kapinaitės. XIX a. šie pastatai perstatyti, koplyčia tapo vienuolyno korpuso dalimi.

Cerkvė yra vakarinėje Žvėryno dalyje. Ji tartum vainikuoja pagrindinės miesto gatvės – Gedimino prospekto – pabaigą. Sumanymas šioje Vilniaus vietoje pastatyti cerkvę gimė Šv. Dvasios religinei bendruomenei. Kai tai buvo nuspręsta, gyveno apie 2500 ortodoksų tikinčiųjų. Jie surinko pinigus ir 1899 metų Spalio 14 kertinį akmenį pašventino Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Juvenalijus. Vieta ant Neries kranto buvo gerai parinkta. Vasilijus Martinsonas, kuriam tuomet priklausė Žvėrynas (tuomet jis buvo vadinamas ne Žvėrynu, bet Aleksandrija) perleido žemės įvertintos 50 000 rublių ortodoksų parapijai. Cerkvės statybos tuomet kainavo 100 000 rublių. Didžiausią sumos dalį padengė rėmėjai, tokie kaip jo didenybė caras Nikolajus II, Šventasis Sinodas, Arkivyskupai Jeronimas ir Juvenalijus. Tačiau didžiausią sumos dalį padengė inžinierius iš maskvos Ivanas Vasilijevas ir Maskvos Technologijų Mokyklos profesorius M. Krijukovas. Abu jie paaukojo po 40 000 rublių. Statyboms vadovaujantis Nikolajus Mavrikinas taip pat prisidėjo prie statybos išlaidų: jis padengė grindų raštavimo išlaidas. Bažnyčios fasadas yra iš dekoratyvinių plytų, stogą puošia Bizantinio stiliaus kupolas. Po statybų cerkvės patalpos buvo nudažytos aliejiniais dažais. Visi ąžuolo drožiniai buvo pagaminti vietinio raižytojo Molokino. Tai kainavo dar 5000 rublių.

Kardinolui V.Kasperiui lankantis Maskvoje, be abejonės, vienu pagrindinių jo pokalbių su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu klausimų vėl buvo „Ukrainos unitų“ problema, šį kartą dėl jų siekio įgyti patriarchato statusą. Daugiau kaip penkis milijonus narių turinti Ukrainos Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia tikinčiųjų skaičiumi yra didžiausia iš visų vienybę su Roma turinčių Rytų krikščionių bendruomenių. Kitos, įsiliejusios į Katalikų Bažnyčią, tačiau išlaikiusios savo tradicinę „bizantiškąją“ liturgiją, bendruomenės, – koptai, sirai, chaldėjai, armėnai, maronitai, melchitai, – nors yra mažesnės už ukrainiečius, bet turi patriarchatų statusą. Ukrainos katalikai savo „patriarchališkumo“ nori ir kaip jų dešimtmečių herojiškos egzistencijos pripažinimo pogrindžio sąlygomis, kai sovietinio diktatoriaus Stalino potvarkiu unitai buvo sujungti su Maskvos stačiatikių patriarchatu ir laisvę atgavo tik 1990 metais. Kaip primena JAV katalikų žinių agentūros korespondentė Romoje Sindi Vuden, tais komunistinio persekiojimo metais tuometis Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovas kardinolas Jozefas Slypis, ištremtas į Vakarus, daugelio vyskupų ir tikinčiųjų išeivijoje pritarimu buvo pradėjęs tituluotis patriarchu. Tačiau 1976 metais tuometis popiežius Paulius VI, susitikęs su ukrainiečių katalikų vyskupais, sakė, kad „dar ne laikas“ pripažinti jų patriarchatą.

Pravoslavybė – viena iš trijų krikščionybės krypčių, kitaip stačiatikybė.

Stačiatikybė, pravoslavybė – viena iš trijų pagrindinių (dar yra katalikybė ir protestantizmas) krikščionybės krypčių. Apreiškimo šaltiniais pripažįsta Bibliją ir Tradiciją, skiria Dievo esmę (ji nepažini) ir Dievo būtį (ją žmogus pažįstąs per Dievo veiklą). Švč. Trejybės dogma Švč. Dvasios šaltiniu pripažįsta tik Dievą Tėvą, kuris apsireiškia žmonėms kaip Jėzus Kristus. Stačiatikybė nepripažįsta skaistyklos, atlaidų, liepia melstis už šventuosius; celibato reikalauja tik iš vienuolių, šventikai privalo vesti, bet tik vieną kartą. Dvasininkija traktuojama kaip tarpininkė tarp Dievo ir tikinčiųjų, ji skirstoma į juodąją (vienuolius) ir baltąją (diakonus, šventikus ir vyskupus).

Rusijoje atlikta gyventojų surašymo procedūra. Didelių skandalų, atliekant apklausą, nepastebėta. Išskyrus keistą pravoslavų cerkvės elgsį. Rusijos stačiatikių vadovai kažkodėl pasipriešino, kad gyventojų surašymo metu būtų teiraujamasi, koks rusų požiūris į religiją. Ko išsigando stačiatikiai? Kad daugumai Rusijos gyventojų religija nereikalinga ar kad Rusijos gyventojai noriau išpažįsta ne stačiatikybę, bet katalikybę, budizmą, pagonybę, islamą? Kaip tvirtina Vokietijos laikraščio “Frankfurter Rundschau” žurnalistas Karlas Grobe, Rusijoje be pravoslavų tikėjimo dar labai populiari pagonybė bei katalikų tikėjimas (pagonybė labai populiari tarp mažų Rusijos teritorijoje gyvenančių šiaurės tautelių bei rusų jaunuolių). Sociologų atlikti tyrimai byloja, kad Rusijoje greičiausiai tik 7 milijonai gyventojų (maždaug 5 proc.) laiko save tikrais pravoslavais, tuo tarpu katalikais jaučiasi esą apie pusė milijono rusų. Todėl Rusijos cerkvė visom išgalėm stengiasi išsaugoti savo monopolį. Ir nesibodi diktatoriškų priemonių. Engti kitas religines bendruomenes Rusijoje stačiatikiams padeda net pats prezidentas Vladimias Putinas. Padeda netiesiogiai.