Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!
|

Psichologo patarimai. Medaus mėnuo virto pragaru!

Kaip kažkas protingas yra pasakęs – mergaitės, netekėkite, nes po vestuvių teks užsidaryt namuose, kuriuose liksite vienos, o vyrai ims po pasaulį klajot, o namai liks tik jam protarpiais ramybės uostas… oi, ne, ne jus grįš apkabint, deja, o rast patogią savo sofą, televizorių, padarytą maistą, sutvarkytą kiekvieną kampą, galiausiai pažiūrėt, kaip auga, jei auga Jūsų vaikai… Galvodavau, nieko sau, negali taip būt!!! Bet deja… Pradėt galbūt reiktų nuo to, kad esu prieš daugiau nei mėnesį ištekėjus Jaunoji, kuri visą tą mėnesį ne medų kopinėjo, o kruvinom ašarom verkė ir keikė save gyvenimą, vyrus veidmainius arba labiau gal savo naivumą ar neįžvalgumą.. Vos tik praėjus gražiajai šventei ir ant piršto atsiradus žiedui, prasidėjo Santuokinis gyvenimas, kuris, tikėjaus, gal ir ne rožėm bus klotas, bet viskas juk įveikiama bendrom jėgom. Deja. Kadangi dirbame mūsų bendroje įmonėje, tai reiktų paminėti tai, kad esu nuo tos dienos atskirta nuo finansų, vadinasi, jei man reikia ar noriu kažką nusipirkti – reikia motyvuoti, įtikinti, išsiprašyti, bet tai nereiškia, kad Brangus Mano Vyras manys, kad man to reikia – juk gali nesidažyt, džinsus antrą sezoną tuos pačius panešiot, kam pirkt kremus iš natūralių medžiagų, jei užtenka iš principo muilo

Gyvenimas su alkoholiku
|

Gyvenimas su alkoholiku

Psichologai seniai pastebėjo, kad “alkoholinės” santuokos stulbinančiai patvarios. Kuris iš mūsų nežino tokios situacijos: vyras daugelį metų geria, o žmona, įprastai pagraudendama, kad tai ne gyvenimas, o katorga, ir toliau kenčia. Dešimtmečiais. Kas ją sulaiko? Žmogaus elgesį, kaip žinoma, lemia ne tik sąmonė, bet ir (dažnai daug stipriau) pasąmonė. Būtent ji lemia, kokius žmogaus poelgius lydės vidinis pasitenkinimas, o kokie bus nubausti dvasios skausmu. Akivaizdu, kad kiekvieno mūsų elgesį lemia noras uždirbti kiek įmanoma daugiau psichologinio pasitenkinimo – malonumų ir išvengti, pagal galimybes, skausmo. Painiame alkoholizmo pasaulyje apdovanojimų sistema iškreipta. Tokioje sistemoje gyvena ne tik patys ligoniai, bet ir jų artimieji, o visų pirmiausia – žmonos. Įsisukę į nesibaigiantį ligos ratą jie suranda pasitenkinimą tokiais būdais, kurie negali nei sužavėti, nei įkvėpti sveikų žmonių.Šios šeimos stažas – 25 metai. Tiek pat metų šeimos galva geria. Nuo alkoholizmo jis gydėsi tris kartus, tačiau blaivumas netruko ilgiau pusmečio. O po to – vėl užgėrimas, krizė šeimoje, krizė darbe… Noriu liautis gėręs, – pareiškia vyras. – Juk tiek rūpesčių pridariau… Visiems teko žmonai, vaikams… Mano žmona auksinė, tiesiog šventa. Be jos aš neišgyvenčiau…” Kaip gi į šį monologą reaguoja žmona?

Greito vartojimo santuoka
|

Greito vartojimo santuoka

Nežinau, kaip jūs, bet aš ilgiau nematytų draugų kartais net bijau klausti: „Kaip laikaisi, kaip šeima?“ Atsakymas: „ai, skiriuosi“ tapo nenormaliai dažnas. Kas tada? Tiesiog palinki stiprybės, kantrybės, apie meilę jau tyli, nors ir prisimeni tuos žmones dar prieš penketą – septynetą – dešimtį metų prisiekinėjusius amžiną meilę. Ir nebesupranti – kas nutiko. Man rodos, kad jeigu skyrybų skaičių apskaičiuotume pagal epidemijų taisykles (atrodo, 100 atvejų 10 tūkst. gyventojų?), skyrybas reiktų pripažinti epidemija. Tačiau kiekvienas epidemiologas pasakys, jog epidemija turi priežasčių: įvairių visuomeninių sąlygų, aplinką (taip, aplinka kalta!), didelė gyventojų koncentracija, higienos trūkumas, prastai išvystyta sveikatos priežiūros sistema. Ne kitaip ir su santuoka bei skyrybomis. Dabartinę visuomenę mes dažnai krikštijame „vartotojiška“. Tad ar keista, kad vartotojiškoje visuomenėje santuoka taip pat tapo „suvartojamu“ gėriu? Lygiai tokia pačia preke ar paslauga, kaip, tarkim, automobilio nuoma. Pasižiūrėkime – vedybų sutartis įformina santuoką kaip tam tikrą civilinį sandorį, santuokai „nebeveikiant“ ar „sugedus“, o gal tiesiog – ją „sugadinus“, reiškiamos pretenzijos „kaltajai“ pusei, galiausiai virstančios skyrybomis – santuokos pabaiga. Gavome, suvartojome, sugadinome, išmetėme – tarsi mobilųjį telefoną ar kojines.

Grąžink man sparnus
|

Grąžink man sparnus

Mes susitikome atsitiktinai per draugės gimtadienį. Buvai panašus į svečią nei iš šio pasaulio. Gerąja prasme. Toks tylus, pablyškęs, visą vakarą sėdėjai su vyno taure rankoje ir kartkartėmis tarstelėdavai žodį kuriai pernelyg įkyriai kiek padauginusiai damai, kviesdavusiai šokti. Žiūrėjau į tave iš tolo ir bijojau prieiti, kad nedingtum. Jam nesiseka su moterimis, paaiškino viena pažįstama, kažkodėl nesiseka. O galėčiau būti ta vienintele. Kuri tau reikalinga, pamaniau. Bet neisiu ir nelįsiu į akis. Priėjai pats. Prisėdai šalia. Pasiūlei vynuogę ir vyno. Mes kalbėjomės visą vakarą. Turėjome apie ką. Tu, kaip ir aš, mėgai (ir mėgsti) Kingą, Bulgakovą, Tarantino filmus ir naująjį rusų kiną. Nekenti rudens ir ne į žiemą panašios žiemos, šuolių parašiutu, treninguotų skustagalvių su šlepetėmis kavinėse bei gatvėse. Kiek daug turėjome vienas kitam pasakyti. Po to buvo pusė metų pasakos. Kai laukdavau tavęs lyjant po stogeliu, buvo gera žinoti, kad tu žinai, jog laukiu. Visa švytėjau, nes buvau tavo svajonės išsipildžiusi dalis. Bent man taip sakei. Už tai, kad gyvenau, gaudavau gėlių. Kuri to nenorėtų? Nesuprantu, kaip jam galėjai taip apsukti galvą, kalbėjo pažįstamos. Juk jis moteris meta po poros savaičių. Šypsojausi. Nemeta jis moterų, nemeta. Jam tiesiog iki šiol nebuvo pavykę rasti savo vienintelės. Dalies savo gyvenimo. Savo svajonės dalies. Gal tu persikelk pas mane, pasakei vieną vakarą. Nebegaliu be tavęs. Man per sunku laukti kitos dienos, kai vėl tave pamatysiu. O paskui susituoksime.