Ką apie santuokinį gyvenimą byloja patarlės?
|

Ką apie santuokinį gyvenimą byloja patarlės?

Patarlės ir priežodžiai moko išminties šeimos gyvenime, tad šį kartą senolių lūpomis porinsime apie tai, kaip išsirinkti žmoną, vyrą, kaip gyventi santuokoje ir rasti bendrą kalbą. Pirmiausia žmonės suranda kits kitą, kad būtų laimingi. Kad ir kaip branginama laisvė ir idealizuojama vienatvė, senoliai žino, kad pusė obuolio niekada nebus tolygu jam visam. Azerbaidžaniečiai sako: „vesti – ne vandens atsigerti“, kone kaip mordviai: „vesti – ne vyžas apsiauti“ ir vengrai: „ištekėti – ne naują skrybėlaitę užsidėti“. O airiai perspėja: „tris dalykus sunkiausia išsirinkti: žmoną, dalgį ir skustuvą“. Baskai gan atvirai sako: „kas veda pažiūrėjęs į moterį tik iš užpakalio, to laukia didelis nusivylimas“. Žydai taip pat perspėja neskubėti: „greitai įteisinta meilė baigiasi skyrybomis“. Apie tą patį kalba ir slovakai: „ant greito žirgo tuoktis nejok“. Bet ir gaišti nereikia. Kaip sakoma Rusijoje: „daug rinksies, liksi nevedęs“. Pavyzdžiui, lenkai tvirtina: „iki trisdešimties vyras veda pats, po trisdešimties būna apvesdinamas, o po keturiasdešimties jį sutuokia velnias“. Bulgarai pajuokauja: „buvo jaunas ir žalias – aplink merginos sukosi, o paseno – tik musės“. O merginoms liaudies išmintis kalba: „ne tas myli, kas žada, o tas, kas prie altoriaus veda“ (Lietuva). Pirmiausia, ir širdimi, ir protu. Anglų tradicija byloja: „rinkis žmoną paprastą dieną, ne per išeigines“, „nei žmonos, nei baltinių nesirink žvakių šviesoje“.

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias
|

Santuokinis gyvenimas – šventumo kelias

„Mokytojas iš tikrųjų turi buveinę šeimoje, kuri klauso ir medituoja Dievo Žodį, kuri mokosi iš Jo to, kas yra svarbiausia gyvenime, ir tą mokymą įgyvendina praktikoje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Tokiu būdu visos šeimos ir kiekvieno jos nario gyvenimas dvasiškai tobulėja. Taip praturtintas tarpusavio bendravimas ir tikėjimas yra perduodamas vaikams. Stiprėja darna ir bendrystė, o namai tampa vieningesni, kaip „namas pastatytas ant uolos“. Benediktas XVI pabrėžė, kad su galia gauta iš bendros maldos praktikavimo „šeima tampa Kristaus mokinių ir misionierių bendruomene“. Per sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir Dievui patirtį, per dosnumą priimant kiekvieną pradėtą kūdikį, per rūpinimąsi silpnaisiais ir pasirengimą atleisti, „šeima tampa gyvąja Evangelija, kurią kiekvienas gali skaityti“. Dar daugiau, krikščioniška šeima turi nešti savo pavyzdingo gyvenimo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą visai aplinkai – ar tai būtų mokykla, kurioje mokosi jos vaikai, ar sutuoktinių darbovietės, ar tiesiog kaimynai. Tokios tikinčiųjų šeimos iš esmės gali pasitarnauti ir parapijinės bendruomenės pastoracijai: tiek per vaikų katechizavimą, tiek per jaunuolių rengimą santuokai. Aptardamas socialinį aspektą, Šventasis Tėvas sakė, kad šeima, kaip „gyvybiška visuomenės ląstelė“, tampa esmine jos pažangos versme ir paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurių poreikių negali patenkinti viešojo gyvenimo struktūros.

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje
|

Knygos: „Santuoka iš meilės“ – apie gyvenimą poroje

Santuokos sakramentas yra labai svarbus ir visuomenei, ir pačių sutuoktinių gyvenimui, todėl sprendimo tuoktis jokiu būdu negalima priimti skubotai. Rengimasis santuokai visame evangelizacijos procese yra ypač akcentuojamas, nes dedami pamatai naujos „namų bažnyčios“, kuri, jei pastatyta ant uolos, prisidės ir prie didžiosios Bažnyčios kūrimo. Santuokinis gyvenimas ne statiškas, o dinamiškas, jis lyg šaltinis, teikiantis daug galimybių norintiems bręsti, tobulėti ir nugalėti daugelį sunkumų. Vestuvių ceremonija – unikalus gyvenimo įvykis, tačiau santuoka yra nesibaigiantis procesas. Santuokinę meilę kasdien reikia atrasti, puoselėti ir įžiebti iš naujo. Ši knyga – kompetentinga ir šiuolaikiška, atititinkanti daugelį pastoracijos poreikių. Joje plačiai aprašytas pasirengimas Santuokos sakramentui, gvildenamos sužadėtinių problemos. Ji gali tapti vertinga pagalba ir jau susituokusiems, nes santuokos misija įpareigoja nuolat mokytis, prisitaikyti bei keistis norint nugalėti tuos iššūkius ir sunkumus, kurių netrūksta kiekvieno iš mūsų gyvenime.

Atleidimas ir santuoka
|

Atleidimas ir santuoka

Jau daugelį metų konsultuodamas šeimas, vis įsitikinu ir įsitikinu, kad be kasdienio atleidimo vienas kitam žmonos ir vyro gyvenimas gali virsti pragaru. Ir esu matęs, kaip net labiausiai erškėčiuoti rūpesčiai dažnai išsisprendžia, ištarus vieną paprastą žodį „atleisk“. Prašyti partnerio atleidimo visada sunku, nes reikia tapti nuolankiam, pažeidžiamam, pripažįstančiam savo silpnumą ir klystamumą. Tačiau yra keletas dalykų, darančių santuoką sveikesnę. Vokiečių pastorius Dytrichas Bonheferis (Dietrich Bonhoeffer), Hitlerio kalintas už pasipriešinimą nacių režimui, savo įkurtai mažai bendruomenei primindavo būtinybę „gyventi atleidimu“, nes be atleidimo negali tverti joks žmogiškas ryšys ir ypač santuoka. Kartą jis rašė: „Neįrodinėkite savo teisių. Nekaltinkite vienas kito, neteiskite ir nesmerkite, neieškokite kliaučių, tik priimkite vienas kitą tokius, kokie esate, ir kasdien atleiskite vienas kitam iš visos širdies.“ Per trisdešimt trejus santuokos metus mudviem su žmona Verena netrūko progų išbandyti savo nusiteikimą atleisti. Vos savaitei praėjus po mudviejų vestuvių, patyrėmę pirmą krizę. Pasikvietėme mano tėvus ir seseris pietų į savo naująjį butą, ir Verena visą popietę sukosi virtuvėje, ruošdama valgį. Mano sesuo menininkė nužiedė mums molinių lėkščių rinkinį, ir aš išdėliojau jas ant stalo.

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje
|

Willard and Marguerite Beecher. Pražūtingas romantikos mitas santuokoje

Pasaulyje nėra kitų santykių, kurie būtų didesnis pasitikėjimo savimi išbandymas, negu vedybos. Ir vėl atrandame, kad santykiai priklauso nuo to, ar sutuoktiniai stengiasi būti agapės lygmens, ar kūdikiško, egoistiško eros lygmens. Kaip visi žinome, dauguma santuokų sunkiai žengia į priekį, kovodamos su nerimstančiu eros. Tokiose egoizmu paremtose santuokose neišvengiamai atsiranda šiurkštaus elgesio sistema. Santuoka negali išlaikyti kovos dėl valdžios krūvio. Suaugusieji sužeidžiami, o sutuoktinių vaikus žaloja kovoje praslystantys smūgiai. Dauguma santuokų tampa nelaimingos dėl romantikos mito. Bet yra ir kitų nesibaigiančias problemas lemiančių veiksnių – tai baimė ir nepasitikėjimas tarp lyčių, jie dažnai panaudojami sutuoktinių kare. Dėl tarp lyčių esančios baimės atsiranda kova dėl valdžios – kuris kurį valdys. Iš to atsiranda lyderio-sekėjo arba šeimininko-vergo santykiai. Šioje kovoje, kur vienas bando „užsėsti“ ant kito, prarandama abiejų žmonių nepriklausomybė. Jų vienas kito baimė tik padidėja, kai kuris nors laimi savo kruviną pergalę. Freudas nuėjo į kraštutinumą ir aprašė tai kaip moterų pavydą, kad vyrai turi varpą. Išgąsdintas žmogus nori valdžios. Bet iš tikrųjų jam reikia tik daugiau pasitikėjimo savimi ir produktyvumo. Santuokos, pagrįstos romantikos mitu, degraduoja iki abipusio kaltinimo. Kaltinimo tikslas yra paslėpti būtinybę labiau pasitikėti savimi ir tapti vaisingesniam. Kaltintojas sako: „Tu esi šuo, nes neduodi man to, ko aš noriu iš tavęs”.

Nesunku suprasti, kodėl tiek santuokų išyra
|

Nesunku suprasti, kodėl tiek santuokų išyra

Yra parašyta daugybė knygų, dirba nemažai šeimos konsultantų, besistengiančių padėti šeimoms išlikti patvarioms, laimę nešančioms. Nedaug esu tokių knygų perskaitęs, bet, man rodos, turiu supratimą, kur slypi sugriuvusių santuokų esminė priežastis. Beje, turiu paminėti, kad šio straipsnio mintis taip pat grindžiu viena knyga – Biblija. Tarp visų knygų, kurias reikėtų skaityti, norint gauti idėjų, kaip sukurti prasmingą šeimyninį gyvenimą, esu tikras, ši knyga turi būti pirma. Vieną kartą su seminaristais turėjome pokalbį. Jie manęs, kaip kunigo, klausė, ką aš mieliau pasirinkčiau – laiminti santuoką ar vesti laidojimo pamaldas. Iš tikrųjų laidotuvėse daugeliu atvejų viskas būna paprasčiau nei santuokoje. Ir ne dėl to, kaip vienas mano kolega dalijosi, kodėl jam lengviau sakyti laidotuvių pamokslus nei santuokos ar sekmadienio. Jis paaiškino, kad santuokos ar kitos progos metu reikia labai stengtis sakyti pamokslus, nes antraip žmonės reiškia visokias pretenzijas, kad neaktualiai, nepritaikytai buvo kalbėta. O va, apibendrino mano kolega, kiek kartų pamokslavau mirusiajam, niekada negirdėjau jo nusiskundimų. Santuokos laiminimo apeigos man kelia nerimą ne tik dėl pamokslo, kurio klauso neįprasta auditorija – daug jaunų ir gražių žmonių, kurių įprastai bažnyčioje nepamatysi. Dar didesnis vidinis rūpestis kyla iš nežinios, ar besituokianti pora po metų ar antrų neišsiskirs.

Gintautas Vaitoška: Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli lūkesčiai
|

Gintautas Vaitoška: Šiandien santuoką griauna pernelyg dideli lūkesčiai

Šių metų pradžioje pasirodė gydytojo psichoterapeuto, Tarptautinio teologijos instituto Šeimos ir santuokos studijų (Austrija) psichologijos dėstytojo Gintauto Vaitoškos knyga „Lengvas gyvenimas: Krikščioniškosios psichologijos etiudai sutuoktiniams“. Knygoje kalbama apie priežastis, griaunančias šiandienę modernią santuoką, pateikiama patarimų, kaip kurti darnų šeimyninį gyvenimą. Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbino knygos autorių. Ateityje skaitytojams pateiksime G. Vaitoškos knygos ištraukų. Knygoje „Lengvas gyvenimas“ rašote apie tai, kad šeimai šiandien iškyla daug daugiau pavojų nei anksčiau, nes keičiasi socialinė aplinka, žmonių veikla, jų vaidmenys. Tad kokie yra didžiausi dabar šeimai kylantys pavojai, ar šiandienė šeima išties susiduria su pavojingesniais iššūkiais, nei, tarkime, prieš šimtmetį? Taip, tai akivaizdu. Kalbant apie pačius įprasčiausius, labiausiai paplitusius pavojus, reikia paminėti vadinamąjį „įstaigos romaną“. Būtent santykis laiko, kurį vyras praleidžia darbe su sekretore, ir namie – su žmona, deja, yra ne žmonos naudai. O kartu praleidžiamas laikas yra labai svarbus dalykas, labai susijęs su neištikimybės pavojumi. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo konkretaus žmogaus, tačiau laikas yra labai svarbus veiksnys.