Bernvakaris – jaunojo šventė
Prieš vestuves paskutinį savo laisvą vakarą švenčia ne tik merginos, bet ir vyrukai. Tai irgi vakaras-staigmena jaunajam, kurį organizuoja jo geriausi draugai. Dar tada, kai mūsų močiutės liedavo ašaras atsisveikindamos su rūtų darželiais ir apmąstydamos sunkią jų laukiančią dalią, būsimasis jaunikis su savo bičiuliais nosių nukabinę nevaikščiojo. Priešingai – bernvakaris būdavo smagus vakarėlis. Troboje ar svirne vaikinų laukdavo paruoštas stalas. Vaišinamasi būdavo ne tik kaimiška duona su sviestu, bet ir virta mėsa su krienais, užgerdavo alumi, sultimis ar arbata. Neretai jaunikio tėvas ir butelaičiui naminukės kakliuką nusukdavo, kad pokalbis sklandžiau rutuliotųsi. Vaikinai uždavinėdavo šmaikščius klausimus, mindavo minkles. Aptardavo dovanas, kuriomis pradžiugins nuotaką ir pamerges. Dažniausiai dovanos būdavo praktiškos: kultuvės, šaukštai, rankšluostinės, klumpės, geldos, samčiai… Kai kurie padirbindavo mergelėms karolius ar netgi kraitines skryneles. Baigiamuosius darbus ir dovanų dailinimus vaikinai palydėdavo linksmomis dainomis ir pokštais. Beje, į bernvakarį jaunuoliai rinkdavosi ne tuščiomis rankomis. Dovanų jie atnešdavo tai paršiuką, tai žąsį ar ožiuką, šuniuką ar gaidį… Jei ne gyvūną naujam ūkiui kurti atnešdavo, tai piniginę duoklę – vis, kad naujos šeimos gyvenimas ne nuo nulio prasidėtų. Įdomu tai, kad rytą pabrolių pulkas anksčiau piršlio pasirodydavo jaunojo kieme ir šį paslėpdavo.