Ar menate tą, atrodo, L.Tolstojaus frazę, kad visos laimingos šeimos yra vienodos, o nelaimingos – kiekviena vis kitaip. Šiandien pagalvojau, kad…ne. Gal čia tokia akimirkos nuotaika, bet iš tiesų pagalvojau, kad…juk gali būti, kad yra atvirkščiai! Tuoj paaiškinsiu. Nekalbėkime apie nelaimes. Pakalbėkime būtent apie tai, kaip jaučiasi šeima, kuri gali save priskirti laimingoms. Na, gerai, ne laimingoms, o tiesiog patenkintoms savo gyvenimu. Man neišeina iš galvos mintis, kad prieš kelias dienas su viena drauge sušnekome, kad jos kita draugė yra stereotipiškai moteris, o jis – stereotipiškai vyras. Ta prasme, kad jie pasidalinę vaidmenimis ir, tarkim, moteriai atrodo normalu, jei vyras tiesiog sumąsto kažkur važiuoti ir…informuoja, kad jis taip padarys. Žodžiu, namai, vaikai ir visa kita yra jos reikalai:) Ir, žinote, ką??? Ta šeima yra laiminga. Iš tiesų laiminga. NES ABU TENKINA TOKS SANTYKIS, TOKS GYVENIMO BŪDAS. Vakar vakare ilgai diskutavome su Medeina: ar žmogus pradeda domėtis, nes tuo domisi jo mylimas žmogus, ar tiesiog tas domėjimasis tarsi glūdėjo jame, ir tas artimas žmogus jį pažadino? Medeina kaip pavyzdį paminėjo tai, kad ji visada domėjosi mašinomis, visada norėjo vairuoti, todėl natūralu, kad, susipažinus su vaikinu, kuris domisi mašinomis, dar labiau susidomėjo. Aš? Aš susidomėjau politika. Ir dabar mąstau: ar aš nesidomėjau todėl, kad man iš tiesų buvo neįdomu, ar todėl, kad tiesiog niekas ja nesidomėjo aplinkoje, o iš tiesų man…labai įdomu.