Kaip auklėti vaikus? Gal užtektų remtis vien Biblija? Neužtektų! Biblija, pavyzdžiui, nieko smulkiai nesako apie vaikų ligas ir kaip jas gydyti, nenurodo, kada vaikams tinkamiau eiti miegoti, kiek skirti kišenpinigių ar kada geriau pradėti leisti į mokyklą. Biblija ne receptų knyga ir ne auklėjimo vadovėlis tikrąja prasme. Biblija pateikia pagrindinius principus ir tik kai kuriuos konkrečius nurodymus (reikalavimą paklusti, kitiems skelbti Dievo tiesą ir t. t.) Vadinasi, kad ir auklėjime, kaip apskritai etikoje, privalome remtis savo patirtimi, mokslinių tyrimų duomenimis, tradicijomis bei atkreipti dėmesį į esamą situaciją. Kiek ir kokio amžiaus vaikams naudinga žiūrėti televizorių? Kiek laiko krūtimi maitinti kūdikį? – daug atsakymų galime gauti iš mokslo (apie mokslo vaidmenį taip pat žr. C. Meves “Gyventi dėl vaikų”, lksb.lt). Taip pat galime ir turime naudotis praėjusių kartų teisingomis žmogaus sampratomis bei patirtimi. Turime atsižvelgti į savo krašto tradicijas bei kultūrą. Tačiau neužmirškime, kad pats aukščiausias autoritetas yra ir turi išlikti Dievo žodis. Jis taiso tradicijas ir keičia kultūrą. Jis aukščiau už mokslo išvadas, filosofines žmogaus sampratas, gerbiamus papročius bei kitus vertinamus dalykus. Vaikai yra žmonės – žmonės, turintys orumą, kadangi sukurti pagal Dievo atvaizdą. Tai galioja ir kalbant apie naujagimius bei dar negimusius vaikus. Kas šiandien kai kuriems skamba banalokai, istoriniu požiūriu toli gražu nebuvo savaime suprantama.

Anot psichologų, darbo netekimas – vienas didžiausių sukrėtimų gyvenime. Itin stipriai šis įvykis krečia vyrus. Kaip juos prikelti gyvenimui? Kai vieną dieną vyras grįžta kauštelėjęs ir gaižia mina pareiškia dabar kiek pailsėsiąs, ūmai supranti, kad jį ištiko katastrofa. Etatų mažinimas, įmonės bankrotas, nemokami atlyginimai, konkurencija – nesvarbu, kuri iš šių priežasčių sudrebino jo pasaulį. Tai išgyventi teko ir mums. Kai gana sėkminga prekyba važinėtais automobiliais ėmė trūkčioti ir nešti daugiau nuostolių nei pelno, vyras nutarė trumpam pasitraukti iš šio verslo. “Na, ir puiku, – tariau aš. – Pagaliau galėsi pabūti su šeima, atsikvėpti ir galbūt susirasi ramesnį darbą”. Nė nenujaučiau, kad laikinas nedarbas taps dar didesniu išbandymu. Apie ramų poilsį negalėjo būti nė kalbos – vyras visiškai neįstengdavo atsipalaiduoti nei šeimoje, nei su draugais. Jei už savo pinigus jam nupirkdavau kokį nors drabužį, sukeldavo didžiausią skandalą ir net ėmė mažiau valgyti. Tai buvo juokinga. Tuo metu kaip tik dirbau dviejuose darbuose – pinigų mums užteko. Tačiau atrodė, kad kuo daugiau aš uždirbu, tuo jam darosi blogiau. Net nekalčiausią mano flirtą jis vertindavo kaip bandymą ieškoti kito vyro. Kai po poros mėnesių numykė, kaip visiems palengvėtų, jei jis pasitrauktų iš gyvenimo, mano nervai nebeišlaikė. Kaip galima šitaip sureikšminti savo laikinas nesėkmes ir paversti dviejų mėnesių nedarbą pasauline katrastrofa?

Lietuvos vyriausybė birželio gale pasiūlė motinystės pašalpai įvesti “lubas” (vaiką auginanti motina ar tėvas į rankas negalės gauti daugiau nei 3720 litų; dabar didžiausia išmoka – 7440 litų; taip “Sodrai” pavyktų per metus sutaupyti apie 150 mln. litų). Aplodismentų šitoks sprendimas, žinoma, nesulaukė. Viename iš LRT reportažų buvo pakalbintos būtent moterys, kurių šeimos pajamos siekia apie 20 tūkstančių litų ir jos, be abejo, reiškėsi labai piktai, valdžios sprendimą pavadindamos gryna vagyste: “Lygiai taip pat jausčiausi, jei kas nors įsibrautų į mano butą ir išsineštų televizorių, lovą, šaldytuvą.” Tikėtis ko nors kito būtų naivu ir nereikalinga (nors sunkmečiu galėtų nuskambėti ir noro solidarizuotis gaidelė). Visur ir visada, kai tik valdžia persistengia ir puola remti ne tik stokojančius, bet ir ką tik netingi, užstringa savo užsiaugintuose rėmimų brūzgynuose. Visada ir visoms valdžioms paramų, lengvatų, kompensacijų, pašalpų įvedimas buvo ir bus aukso vertės žingsnis, nes patinka liaudžiai. Bet užtat liaudžiai baisiausiai nepatinka, kai valdžia susipranta klydusi. Kai pamato, kad visiems daigeliams nebeužtenka šilto vandenėlio… Tada tokia valdžia apšaukiama tikra bjaurybe. Žmonėms būdingas gebėjimas labai greitai ir tvirtai prisirišti prie įvairių lengvatų tiek, kad jos paverčiamos egzistencijos dalimi, teisėta nuosavybe. Nors apie tikrą nuosavybę net nė minties negali būti.

Pirmoji vaiko meilė – tai tikriausiai vienintelis laikotarpis, kuris nekelia tėvams jokio rūpesčio. Dažniausiai ji aplanko vaikų darželyje ar pradinėse klasėse. Berniukai randa dėl ko dūsauti apie penktuosius metus – mergaitės ima atrodyti tokios nepaprastos ir nesuprastos… Dažniausiai mažieji vyrai įsimyli savo grupės drauges, bendraklases, kaimynes. Tiesa, be jokios vilties, kad tai bus abipusis JAUSMAS. Mergaitės, paslaptingos Coliukės su vyriškam supratimui neįkandamais elementais: kaspinėliais, kasytėmis, sijonėliais… Joms bendraamžiai nelabai rūpi – reikalingesni ir įdomesni vyresni kavalieriai. Mažosios Džiuljetos herojumi gali tapti pramoginių šokių treneris, vyresnis giminaitis, žinomas aktorius ar dainininkas. Tuomet lemtingos meilės auka ištisomis valandomis sėdės prie televizoriaus, akimis ištikimai sekiodama mylimąjį per visus kanalus… Su visu vaikui būdingu rimtumu įtikinamai kartos: kai užaugsiu, ištekėsiu už dėdės Antano… O dėdė tik šypsosis… Teisingai dėdė daro, kad šypsosi sau į ūsą. Šiame amžiuje vaiko jausmai neturi jokio erotinio atspalvio, dėl to nereikia rūpintis, ar pasirinktas tinkamas meilės objektas. Mamai ir tėčiui derėtų susilaikyti nuo ironiškų komentarų ir pamokslų – kiek gi galima apie tą patį? Dukrelė prašo nupirkti dar vieną plakatą su Hariu Poteriu ant kambario sienos besipuikuojančiai kolekcijai? Nupirkite. Ateityje laukia kur kas didesni išbandymai. Ir ne tik piniginei…

Prieš keletą metų tėvas išsiskyrė su mano mama ir pranešė ketinąs vėl vesti. Maniau, kad sugebėsiu šią žinią sutikti oriai kaip ir dera suaugusiai moteriai. Tačiau iš tiesų tai mane be galo sukrėtė. Baisu net sau prisipažinti, jog nekenčiu naujosios tėvo žmonos. Visada maniau, kad neapykanta – negarbingas jausmas, todėl mintyse nuolat kartoju, kad Jolitai nelinkiu nieko bloga, kad galbūt kada nors ji man net patiks. Viliuosi ilgainiui rasti visiems laikams mano neapykantą išsklaidysiančių jos bruožų. Bet tai ne taip paprasta, nes būtent ją laikau tėvų santuokos žlugimo kaltininke. Jos romanas su mano tėvu truko ilgus metus, kol galų gale jis ryžosi palikti šeimą ir susieti gyvenimą su ja. Jolita visais įmanomais būdais stengėsi jį turėti ir valdyti. Ji įrodinėdavo esanti jam tinkamiausia moteris, vienintelė galinti suteikti ramybę ir stabilumą, kurių, jos įsitikinimu, jam taip trūksta. Valinga, egoistiška ir savo teisumu neabejojanti Jolita prieš trejetą metų įkalbėjo tėvą nedalyvauti mano vestuvėse. Akivaizdu, kad ji man taip ir neatleido už piktą laišką, kurį kadaise brūkštelėjau tėvui ir apkaltinau visomis įmanomomis blogybėmis. Tuo metu maniau, kad jis elgiasi nejautriai, keldamas vestuves praslinkus vos trims mėnesiams po mano mamos artimos giminaitės vyro mirties. Atrodė, kad Jolita užgožė visas jo mintis apie pirmąją šeimą. Nuo to laiko reikalai šiek tiek pagerėjo. Dabar mano santykiai su antrąja tėvo žmona yra šaltai mandagūs.

Kokių tik jų nėra. Plokščiais ekranais, su visomis „Digital surround” sistemomis, naktiniu apšvietimu, imituojančių vaikiškus žaislus, atsparių drėgmei ir pakabintų vonios kambaryje arba šviečiančių nesuskaičiuojamais pikseliais per visą svetainės sieną… Televizorius – jau seniai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. O kartais – visas gyvenimas. Nes labai patogu, įdomu, naudinga. Laikas, praleistas prie televizoriaus, įgyja kitus išmatavimus. Televizorius praryja, susiurbia visą dėmesį, visą laisvalaikį ir net dalį būtino normaliam gyvenimui miego. Tuo pačiu suteikdamas galimybę sužinoti, kas vyksta pasaulyje, mintimis pakeliauti, kažko išmokti, kažką pažinti, pasimėgauti kitų žmonių gyvenimo istorijomis ar išgyventi įvairius jausmus įsijautus į kino filmą. Nemažai pliusų. Tačiau yra žmonių, kurie savanoriškai atsisako televizoriaus. Arba įjungia jį labai retai ir normuoja praleistą prie ekrano laiką. Nes taip pat atranda pliusų, kai išsprūsta iš šio stebuklingo, visą pasaulį tiesiai į paširdžius transliuojančio ekrano įtakos. Kuo naudingas laiko, praleisto prie televizoriaus, ribojimas? 1. Jūs turėsite daugiau laiko. Pabandykite bent kelias dienas nejungti televizoriaus ir būsite apstulbinti suvokimo, kad iš tiesų nesate tokie mirtinai užimti, visai neturintys laiko, nuolat kažkur skubantys, vėluojantys, nespėjantys. Dar labiau priblokš suvokimas, KIEK DAUG laiko iš jūsų atimdavo tai, be ko jūs iš tiesų galite kuo puikiausiai gyventi.