Dingusių žmonių šeimų paramos centro atstovai sako, kad per metus dingsta apie tris tūkstančius žmonių. Lietuvoje pernai dingo 2048* vaikai. Praeitais metais Lietuvoje iš viso dingo 3241 žmogus. Bermudų aritmetika: jei kiekvieno dingusiojo Lietuvoje ieškotų “virš šimto pareigūnų” bent po tris paras – kiek pareigūnų turėtų būti skiriama dingusiųjų paieškai Lietuvoje kasdien? Kokia dalis visų…
Jei parakas sudrėkęs, iš patrankos vietoj šūvio galima sulaukti pavėjavimo, o jei parakas iki prašvinkimo sudrėkęs – dar ir tvaiko. Vilniaus mero Artūro Zuoko fantazijos stoka neapkaltinsi, Gogolio „Mirusių sielų“ personažo Manilovo fantazija tėra tik blankus šešėlis zuokiškajai. Esminis fantazijų skirtumas tas, kad Manilovas apie nerealias svajas tik pasakodavo baudžiauninkams, o Zuokas jas vizijų pavidalu vėjuoja griaudėdamas, tarsi iš armotos. Sakytume, tegul jis vėjuoja tomis vizijomis, tačiau už jų tvaiką sostinė milijonines sumas pinigėlių turi pakloti. Vilniaus meras, statybų ir transporto manijos apsėstas, įsisiautėjo kaip fantomas ir taip sudarkė senojo Vilniaus veidą, tokias akėčias per jį pravilko, kad seniau jį lankiusieji ir dabar vėl pamatę, nebeatpažįsta. Meras ir kai kurie trumparegiai piliečiai džiaugiasi ir didžiuojasi Gedimino prospekto bei Užupio (mero dvaras) kosmetika, o Vilniaus pakraščių, seniūnijų (kumetynų) nemato. Užsienyje, išėję iš mados prieš dešimtmetį, jau pamirštos, neišvaizdžios daugiaaukštės dėžės rado vietą architektūros paminklais turtingame Vilniuje, o tie paminklai nuskendo tarp aukštų neišvaizdžių luitų. Tarp duobėtų pakraščių gatvių įsiterpė ir pats Gedimino prospektas. O kiek kainuoja vien sostinės transporto vizijos? Antai pernai pavasarį su VGTU ir keliomis bendrovėmis buvo pasirašyta sutartis. Jos kaina – 790 tūkst. litų. Šių bendrovių paslaugos savivaldybei jau atsiėjo 355 tūkst. litų. Likusi suma, regis, bus panaudota, dar kitoms miesto transporto vizijoms išaiškinti. „Tolesnėje rengiamo projekto detalizavimo stadijoje pirmenybė būtų teikiama tramvajaus ir BRT tipo greitojo autobuso tinklo plėtrai“, – aiškina savivaldybė. O kokia vizijų realizavimo kaina?..
Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai. Viršelio tema taip ir vadinasi: „Atominė energija: žlugusi svajonė“. Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo. Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe! „Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“ Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?
Šiomis dienomis Seime labai skubotai ir nepageidaujant jokios kritikos svarstomi labai svarbūs Lietuvai Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijai (toliau Strategija) pagrindus klojantys įstatymų projektai. Įdomu, kad siekiant objektyvumo ir kad išvengti klaidų mokslinės publikacijos ar statinių projektai yra privaloma tvarka recenzuojami, tam skiriami oponentai, atliekamos įvairios ekspertizės ir t.t. Tuo tarpu dabar priimami milijardines investicijas ir Lietuvos piliečių pragyvenimą lemsiantys projektai turi būti patvirtinti per kelias savaites be jokios kvalifikuotos analizės ir jokios kritikos. Kiek nors abejojantys strateginiais projektais pravardžiuojami ir siūloma netgi bausti… Žinoma, tokioje situacijoje kyla didelė rizika, kad ir vėl bus priimti nepasverti, visapusiškai neapgalvoti sprendimai, už kuriuos tenka tik politinė atsakomybė, kuri Lietuvoje nieko nereiškia (bent kol kas). Už klaidas mokės visi Lietuvos piliečiai ir tokių pavyzdžių yra pakankamai. Tai atspindi politinės kultūros intelektinį nebrandumą. Suprantama, kad diskusijoje dėl Strategijos sąlygos nelygiavertės, nes valdžios įstaigos šių dokumentų rengimui ir reklamai išleido ne vieną milijoną, tuo tarpu kiti specialistai gali pasiremti tik bendrosiomis žiniomis ir paaukotu laisvalaikiu. Iš esmės sutinkant su Strategijoje formuluojamais galutiniais tikslais ir siekiais kelia abejones kai kurie pasirinkti keliai ir priemonės jiems įgyvendinti, prioritetų ir eiliškumo nesubalansavimas, vidiniai prieštaravimai ir nepakankamas alternatyvų bei išorinės naudos/rizikų įvertinimas.
Paskutinis puolimas Amerikoje prieš moralę, padorumą ir sveiką protą pradėtas pro-pedofiliškos grupės ir kelių akademikų, kurie atvirai gina pedofiliją, kaip normą ir jos legalizavimą. Krikščioniškos moralės principus ir vertybes vadindami „kultūriniu nusikalstamumo bagažu“, o suaugusiojo norą išnaudoti vaiką – „normatyviu“, šie grobuonys, turintys daktarų laipsnius bet kokia kaina siekia sunaikinti pagrindines moralines ribas ir svarbias visuomenės normas, kurios gina nekaltus vaikus nuo nenormalių ir pavojingų suaugusiųjų. Šių metų (2011) rugpjūčio 17-ą dieną, pro-pedofilinė grupė B4U-ACT parėmė Baltimorėje vykstantį renginį, kuriame dalyvavo mokslininkai, profesoriai, psichinės sveikatos specialistai ir “asmenys jaučiantys potraukį mažamečiams“ (angl. “minor-attracted persons” – MAP, eufemizmas suaugusiems žmonėms, užsigeidusiems lytinių santykių su vaikais). Šie asmenys pritaria pilnamečių priekabiavimui prie vaikų – laiko, kad tai normalu ir pasisako už tai, kad Amerikos Psichiatrų Asociacija (APA) nebelaikytų pedofilijos psichine liga.
2012 metų gegužės 22 dieną, JAV Senato Žvalgybos komitetas balsavo už FISA įstatymo pataisos veikimo pratęsimą (terminas baigiasi 2012 m. pabaigoje). Balsavimas – tai pirmasis Barako Obamos administracijos žingsnis, pratęsiant įstatymo, kuris, siekiant užkardyti teroro atakas, leidžia perimti amerikiečių elektroninius laiškus ir skambučius į užsienį be teismo orderio, galiojimą. Pataisa, kuriai pritarė dar Bušo administracija po rugsėjo 11 teroro aktų, leidžia kontroliuoti komunikacijas be specialaus orderio kiekvienam asmeniui, paskirto pasiklausymui, jeigu asmuo nėra amerikietis ir yra už JAV ribų. Tad generalinis prokuroras ir nacionalinės žvalgybos direktorius gali gauti iš teisėjo orderį neriboto žmonių skaičiaus masiniam pasiklausymui. Teisių gynimo organizacija American Civil Liberties Union (ACLU, liet. – Amerikos piliečių laisvių gynimo sąjunga) 2008 metais ginčijo šį sprendimą kaip prieštaraujantį konstitucijai. Ieškovai tvirtino, kad jie turi pagrindo ieškiniui, nes jų susirašinėjimas su adresatais užsienyje gali būti perimtas. Apeliacinis teismas sutiko ir panaikino federalinio teisėjo, maniusio, kad ieškovai neturi legalaus pagrindo ieškiniui, sprendimą.
Prieš Vasario 16-ąją profesorius Vytautas Landsbergis labai suaktyvėjo, kelis kartus pasirodė televizorių ekranuose, per radiją kalbėjosi su tauta per žinomus populiarių laidų vedėjus. Visa, ką profesorius sakė, teisinga, sąmojinga, tačiau nekonkretu. Profesorius priekaištavo tiems, kurie, kaip jis sakė, niekina Lietuvos valstybę. Matyt jis turėjo omenyje rašeivas, kurie sako, kad Lietuvos valstybė pagrobta, jauni žmonės masiškai evakuojasi į Vakarus, BVP perskirstymo per biudžetą procentas daug mažesnis negu Estijoje, valstybės institucijos ne savo funkcijas vykdo, o teikia paslaugas. Pavyzdžiui, teisėsaugos institucijos neieško tiesos, o teikia teisingumo paslaugas. Sakysim įvykdytas nusikaltimas. Atvažiuoja brigada, apžiūri mirusįjį, nufotografuoja. Vadinasi, suteikė paslaugas. Paskui prasideda biurokratinės procedūros, tyrimas perduodamas iš vienos institucijos kitai, vieno tyrėjo – kitam, vieno prokuroro – dar kitam. Taip, jeigu reikia, jeigu yra interesas, nuslepiama tiesa. O paslaugos, už kurias valstybė dosniai mokėjo, vis teikiamos ir teikiamos, tačiau tiesa lieka neatskleista. Taigi, užuot užsiėmus folkloru (pasakėlėmis), pagraudenimais ir užsipuolimais visai ne tų, kurie kalti, adresu, ar nereikėtų konkrečiai pasakyti, kad Lietuvos valstybę niekina tie, kurie nesistengia ieškoti tiesos, teikia tik teisingumo paslaugas, kas nemoka mokesčių, kas atsisako mokėti solidarumo mokesčius, kas tokių mokesčių neįveda, kas tik imituoja veiklą, o nieko neveikia: mokytojas nemoko ir neugdo, gydytojas negydo, tik teikia gydymo paslaugas.
Aš akcentuoju ŽEMĘ, kaip didžiausią vertybę amžinybėje, lemties skirtą vietą mums gyventi ir kurti, jei vadinamės mąstančiais žmonėmis tarp kitų gyvūnų rūšių. Visai nesusireikšmindamas galiu pasakyti: esu pakankamai tvirtas ir nepriklausomas, kol turiu gabalą žemės, ant kurios susirenčiau trobą, sodinu mišką, ganau karves, dirbu kitus žemės ūkio darbus. Ir taip kasdien. Be išeiginių dienų, be švenčių, be atostogų, be atlyginimo pinigais. Man, asmeniškai, tie velnio ženklai – pinigai gali būti naikinami, o aš išgyvensiu be jokių sunkmečių, be krizių, kol vaikštau Lietuvos žeme, kol man saulės neužstoja koks nors radioaktyvus debesis… Kodėl negalima prekiauti žeme? Žemės padaugėti negali, nes tai amžių kūrinys. O mūsų rutulyje tinkamos maisto gamybai bei kitoms reikmėms žemės nuolat mažėja – apsemiama vandeniu, virsta dykumomis ar pelkėmis, užstatoma miestais ir keliais, tad vertė nuolat didėja. Kadangi žemė – unikaliausia gamybos priemonė, tik visiškai negalvojantis apie ateitį, galėtų jos atsisakyti. Tinkamai naudojama žemė niekada nesusidėvi. Lietuva ypač geroje žemės vietoje, nes čia pakanka drėgmės, beveik idealus šalčio ir šilumos santykis, nebūna stipresnių drebėjimų ar kitų gamtos stichijų. Didesnį viesulą ar potvynį mename kartą per dešimtmečius. Baigiame atauginti miškingus plotus, kurie ypač naudingi klimato savireguliacijai. Juk intensyvus žemės dirbimas žalingas dideliu chemizavimu ir vėjo bei vandens erozija. Būtent tokios technologijos mums gresia. Jau dabar veikiančios užsienio šalių įmonės be atodairos teršia aplinką ir vandenis. O mes turime beveik geriausius pasaulyje gėlo vandens išteklius, skaičiuojant vienam hektarui. Visai pamirštama, kad žemė visiškai aprūpina žmogų šiluma. Gerai padirbėję, mes puikiausiai galėtume per žiemą šildytis malkomis, šiaudais, durpėmis bei kitokia vietine energija. Tai mūsų žemės gėrybės.
Nuolatinis iškrypimų ir palaido gyvenimo būdo propagandos skverbimasis į visuomenės sąmonę, deja, jau tampa norma, ir netgi vis labiau įsigali. Jei pamenate, prieš keletą (galbūt 5-7) metų panašios rašliavos būdavo įmetamos neva juokais, atsargiai, lyg saugantis neigiamos visuomenės reakcijos. Pripratinus skaitytoją prie tokio lygmens, vėliau pereinama prie kito, jau kategoriškesnio – iškrypimai ir ištvirkėliškas gyvenimo būdas iliustruojamas vis gausesniais „realiais“ pavyzdžiais iš „pažangių vakariečių“ gyvenimo, amoraliam elgesiui propagandiniame straipsnyje jau priskiriama teigiama ar bent jau neutrali samprata. Dar vėliau, skaitytojui pripratus prie šio „antibiotiko“, kartelė keliama gerokai aukščiau – iškrypėliškas gyvenimo būdas ir ištvirkimai pateikiami tik teigiamoje plotmėje, kaip progresyvus ir skatintinas gyvenimo būdas, kaip „tolerancijos“ visuomenėje apraiška. Siekiant iš piršto (ar šiuo atveju – galbūt ir kito organo) laužtus teiginius priartinti prie tikrovės, nevengiama pasitelkti „mokslinius tyrimus“, kurių iš tiesų niekas nedarė, „visuomenės apklausas“, kurių niekas nevykdė, ir taip toliau. Nuolat kalbama apie „toleranciją“ ir „žmogaus teises“, karts nuo karto lietuviškoje žiniasklaidoje pasirodo pranešimai iš užsienio, kurioje Lietuva piešiama kaip itin netolerantiška, homofobiška ir kitokia „-obiška“ ir „anti“ šalis. Dar daugiau – jau pradėta taikyti baudžiamoji atsakomybė pagal galimai Konstitucijai prieštaraujantį BK 170 straipsnį ir už visiškai elementarius komentarus iškrypėlių atžvilgiu. Pavyzdžių, kuriuos skambiai aprašo lietuviška žiniasklaida, – daugiau nei apstu.
Telekomunikacijų bendrovė „Omnitel”, siekdama apsaugoti savo vartotojų interesus, lapkričio 9 dieną nutraukė paslaugų teikimą UAB „Facility services” (Nacionaliniam nuomonių centrui), siuntinėjančiai žmonėms raštus dėl namo renovacijos darbų su raginimu pareikšti nuomonę, siunčiant 7,11 Lt kainuojančią SMS žinutę. „Mūsų nuomone, UAB „Facility services” siunčiami raštai su raginimu išsakyti savo nuomonę turi klaidinančios reklamos požymių, dėl to gali nukentėti „Omnitel” vartotojai, išsiuntę užklausą ir brangiai sumokėję už SMS žinutę, – sakė „Omnitel” viceprezidentas rinkodarai ir paslaugoms Darius Maikštėnas. – Būdami atsakingi ir siekdami apsaugoti savo vartotojų interesus, paslaugų teikimą minėtai bendrovei nutraukėme iš karto.” UAB „Facility services” siunčiamuose imperatyvaus pobūdžio raštuose su du kartus pakartotu raginimu pareikšti savo nuomonę sudaromas įspūdis, kad nuo balsavimo betarpiškai gali priklausyti konkretaus namo renovavimas, pateikiamas neegzistuojantis šeimos ūkio kodas ir t. t. Tokių pačių veiksmų ėmėsi ir „Bitė Lietuva”, kuri dėl galimo vartotojų klaidinimo sustabdė padidinto tarifo paslaugos teikimą. Gyventojai laišku buvo kviečiami balsuoti trumpąja SMS žinute numeriu 1671 ir išreikšti savo nuomonę būsto renovacijos klausimu.