Viena rasė – euro-idiotų rasė
|

Viena rasė – euro-idiotų rasė

Iš ketaus išlietos skulptūros „Žemės ūkis”, „Pramonė ir statyba”, „Taikos sargyboje” ir „Mokslo jaunimas” ant Žaliojo tilto Vilniuje stovi nuo 1952 metų. Dabartinio Žaliojo tilto projektą parengė tuometinio Leningrado projektavimo institutas “Projektstalkonstrukcija”, tiltą pastatė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys. Sąjūdžio metu šias skulptūras, kaip socialistinio realizmo reliktą, buvo siūloma nugriauti, tačiau tam pasipriešino dalis visuomenės. Pastaruoju metu Vilniaus miesto savivaldybės vadovai vėl prakalbo apie Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą, nerandant lėšų joms restauruoti. Prieš metus buvo skelbta, kad šių sovietinių skulptūrų restauravimui prireiktų apie 100-150 tūkst. Lt. 2006 metų gegužės 6 d. 13 val. 26 min. pastebėta, kad Vilniuje, Kalvarijų g., prie tilto, ant skulptūros pjedestalo raudonais dažais užrašytas užrašas „Ruskiai lauk” ir nupieštos kartuvės su žvaigžde. Skulptūra ant Žaliojo tilto, simbolizuojanti sovietinius karius, tapo chuliganų taikiniu. 2008 metais skulptūros buvo aptaškytos raudonais dažais, nupieštos svastikos ir pakabintas audeklas su įžeidžiamu užrašu. Vandalai ant grindinio paliko paketėlį, kurį sunaikinę Aro išminuotojai įvardijo kaip bombos imitaciją.
Po mėnesio ant Žaliojo tilto pakabintas sovietinių karių skulptūrą smerkiantis plakatas. Policija tikina, kad įstatymams nenusižengta. Likusios trys tilto skulptūros liko nepaliestos.

|

Vilniaus vamzdis: imkit mane ir skaitykit

Vilniuje vasario 14 d. tarp Mindaugo ir Žaliojo tiltų pastatyta Vlado Urbanavičiaus skulptūra “Krantinės arka” iš karto tapo karštų diskusijų objektu: televizijos (nuo LTV “Panoramos” iki LNK “Kakadu”) rengė reportažus, laikraščiai spausdino straipsnius ir skaitytojų laiškus, o “Vakaro žinios” net paskelbė konkursą “Vamzdiec”. V. Urbanavičiaus skulptūra – daugiausia diskusijų sukėlęs “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” (VEKS) projektas ir Nepriklausomybės laikų šiuolaikinio meno kūrinys. Kas sukėlė tokią audringą visuomenės reakciją? Skulptūrai parinkta vieta, medžiaga, mastelis, biudžetas, politinės peripetijos ar VEKS projektus lydintis nepasitikėjimo šleifas? Paskaičius straipsnius ir komentarus tampa akivaizdu: viskas. Tad galime drąsiai imti “tą vamzdį” ir skaityti – kokiu tik norisi kampu. Beje, skulptūros pastatymo data savaip simboliška: tai ne tik visų mylimo šventojo Valentino diena, bet ir pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo data – lygiai prieš tūkstantį metų, pasak Kvedlinburgo analų, mūsų gentainiai pasiuntė dangopi šventąjį Brunoną su 18 “saviškių”. Tokiu tad smurto aktu prieš tuomet svetimą tikėjimą įėjome į Istoriją. Lietuva – drąsi šalis! Todėl surūdijusi “Krantinės arka” yra pats tikriausiais paminklas Lietuvos vardo tūkstantmečiui – dabarties archeologų atkasta brutalaus triumfo arka, nuo pat idėjos gimimo tapusi kovos su kitatikiais simboliu. Iš pradžių kovojo politikai su menininkais – kas turi lakesnę miesto viziją ir jos įgyvendinimo teisę.

Lietuviškų ambicijų deficitas
|

Lietuviškų ambicijų deficitas

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų – kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje vėlais vakarais galima išvysti prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis – upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuvio ambicijas. Štai kad ir keturios – sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius – vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl šie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Kartą laukdamas autobuso atidžiau apžiūrėjau šiuos sovietinio „meno“ reliktus. Jie jau gerokai aprūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės? Beje, belaukdami, kol Žaliąjį tiltą slegiantys sovietiniai kariai numirs natūralia mirtimi, sulaukėme dar vieno svetimkūnio. Tik šį kartą svetimkūnis neva modernus. Neries krantinėje dunkso milžiniškas surūdijęs vamzdis. Abu jo galai remiasi į žemę.