Kategorija: Katarai

Katarai [gr. katharos - švarus, skaistus, nekaltas], Vakarų Europoje (daugiausia Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje) XI-XIII a. - eretikų judėjimo dalyviai; katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą; XIII a. pab.-XIV a. pr. inkvizicijos išnaikinti. Katarai - tai rytietiška erezija, atsiradusi už Bažnyčios ribų. Hermetizmo ir krikščioniškosios kabalos patrauklumas įtakojo katarizmo, eretinio krikščioniško mokymo, atsiradimą. Savo klestėjimą katarai pasiekė XII amžiuje. Susitvarkyti su eretinėmis grupėmis Bažnyčiai buvo nelengva. XII-XIII a. didžiausią nepasitenkinimą kėlė katarai, laikęsi kraštutinio...

Judėjimas, kurio pradžios tiksli data ir lyderio vardas nėra žinomi. Katalikų bažnyčia katarus vadino "laputėmis Viešpaties vynuogyne", "piktybiniu augliu mistiniame bažnyčios kūne", "šėtono mokiniais". Manoma, kad susidorojimo su katarais metu žuvo apie milijoną žmonių. Bažnyčia, eliminavusi katarizmą, įtvirtino savo monopolinę valdžią, o kryžiaus žygiai prieš albigiečius padėjo prijungti prie Prancūzijos daug provincijų. Kadangi katalikų bažnyčia, kaip ir Prancūzija, gyvuoja šiandien, joms nelengva pripažinti, kad savo dydį ir vienybę įgijo viduramžiškų skerdynių ir laužų dėka. Katarų pavadinimą katalikų bažnyčia kildino savaip. Tuometinis scholastas Alanas...