Masonai

Įvairūs korporatyvistiniai socialiniai dariniai, kurių veiklos principai ne taip plačiai žinomi visuomenėje, neretai vertinami kaip įtakingi politinio proceso dalyviai, veikiantys slaptai ir galbūt neleistinomis priemonėmis, siekiantys įgyti kuo didesnę galią valstybės valdyme. Šiandien yra akivaizdu, jog bent jau Lietuvoje veikiančių studentų korporacijų pobūdis, tikslai, saugomos vertybės ir atvirai deklaruojamas apolitiškumas neleidžia šioms organizacijoms lipdyti politikos formuotojų etiketės. Tačiau pati slaptoji (hermetinė) politika egzistuoja. Pateikiamuose rašiniuose analizuojama daugiapakopė politikos sąranga bei bene kontraversiškiausiai vertinamas hermetinės politikos dalyvis – masonų organizacija. Masonai („laisvieji mūrininkai”) – bene prieštaringiausiai vertinama organizacija pasaulyje. Vieniems tai – bandymas įgyvendinti nuostabią idėją, kai sukuriama bendrija, kurios nariai, vadovaudamiesi broliška meile, parama ir teisingumu, rūpinasi dvasios bei moralės vertybėmis, nuolat siekia tobulėti. Kitiems ši organizacija dėl savo slaptumo ir atliekamų ritualų yra ne kas kita kaip sekta. Tretiems masonai yra klika, į kurią patenka tik turtingi ir galingi žmonės, siekiantys dar daugiau galios ir valdžios. Galiausiai masonai įvardijami kaip pasauliniu mastu veikianti įtakinga organizacija, rengianti ir įgyvendinanti sąmokslą užvaldyti pasaulį. Vienas esminių masonų skelbiamų tikslų – suvienyti visų rasių, tautų, socialinių grupių ir religinių bendruomenių narius.

Susikryžiavusius kampainį ir skriestuvą galima įžvelgti ne tik į amžinuosius Rytus iškeliavusio L. Stuokos-Gucevičiaus statytos katedros skliautuose. Šiandien jau nebenustembame laisvųjų mūrininkų ideogramą išvydę ir ant šalia praslenkančio vyriško švarko atlapo – kur nors, pavyzdžiui, teatre ar operoje. „Masonai be paslapties skraistės – kas jie?” – atsakymo į šį klausimą galima ieškoti žinomo austrų rašytojo, romanisto ir publicisto Alexanderio Giese‘o, parašytoje apybraižoje. Joje autorius glaustai ir aiškiai dėsto laisvųjų mūrininkų istoriją ir principus, žvelgdamas į tai kaip į socialinį reiškinį, sudariusį sąlygas formuotis laisvajai Europos minčiai. Sąmokslo teorijų šalininkai gali vėl graužtis rankų ir kojų nagus – knyga nė iš tolo nekvepia tuo, ką intriguojamų detektyvų ir trilerių autoriai bando mums įbrukti už gryną pinigą. Kaip rašo A. Giese‘as, mūrininkystė nėra nei religija, nei bažnyčia, nei partija, nei stalo kompanija ar sąmokslininkų sambūris. Pasak knygos, laisvieji mūrininkai – tai laisvi ir geros reputacijos vyrai, dirbantys alegorinėje didžiojoje statyboje, t. y. mūrydami humanizmo šventovę. Tad bandymai sieti juos su visomis įmanomomis nuodėmėmis ir pasaulinio pražudymo plano kūrimu tėra nepamatuotos vizijos. Ko gero, teisi liaudies išmintis: daugiausiai gąsdina tas, kuris labiausiai bijo. Matyt, už šios skraistės ir slypi didžioji laisvosios mūrininkystės paslaptis – gebėjimas tolerantiškai priimti pasaulį ir bet kokį šmeižtą jos pačios atžvilgiu.

Masonai. Vien išgirdus šį žodį daugelis suklūsta, ištiesia savo trumpus kaklus ir ištempia beveik švarias ausis. Apie jokią kitą organizaciją dar nėra sukurta tiek mitų ir prigalvota konspiracijos teorijų. O kas mums belieka? Masonai apsitvėrę tylos siena tik ir skatina visokiausių kvailų ir nevisai kvailų konspiracijos idėjų plitimą. Kaip mums, paprastiesiems mirtingiesiems negali būti įdomus judėjimas, menantis kryžių karus ir kryžiuočių ordiną? Taip ir rašome da vinčio kodus vieną po kito… Galvojantys, kad masonų ložės veikia tik Anglijoje ar Jungtinėse valstijose stipriai klysta. Lietuvoje masonai ėmė veikti 18 amžiaus antroje pusėje. Patys įtakingiausi ir turtingiausi LDK aristokratai (Radvilos, Oginskiai, Sapiegos) gana aktyviai veikė laisvųjų mūrininkų draugijoje. Pirmoji mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje. Čia, 1776 metų vasario 23 d., gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta “Memfio” ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johan Sipson’as. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m. liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložė buvo uždaryta.

Praėjusią vasarą Lietuvos spauda pranešė, kad šalyje įkurta masonų ložė. Daugeliui paslaptingai skambanti organizacija nusprendė išeiti į viešumą, tiek išrinktasis atstovas ryšiams su visuomene, tiek istorikai komentavo šios organizacijos istoriją bei tikslus, akcentuodami labdaringą masonų veiklą. Įvairiai vertinama Laisvųjų mūrininkų brolija arba masonai, tokiais tapo dėl savo uždarumo, griežtos narystės bei spėjamos įtakos istoriniams įvykiams. Tačiau nepaisant pabrėžtinai pasaulietinės savo veiklos Laisvųjų mūrininkų brolijos arba masonų aprašymą galime aptikti ir religijotyrininkų literatūroje. Kita vertus prieš porą metų Didžiojoje Britanijoje naujai paskirtas Kenterberio arkivyskupas, Anglijos Bažnyčios vadovas, atsisakė skirti į aukštesnius postus dvasininkus šios brolijos narius, teigdamas, jog krikščionybė ir masonai yra nesuderinami dalykai. Tokiu būdu dar kartą iškeldamas klausimą apie masonų religinius įsitikinimus. Taigi kviečiu dar kartą prisiminti šios organizacijos istoriją, santvarką bei pasaulėžiūrą. Istorikai teigia, jog pirmoji masonų didžioji ložė buvo įkurta 1717 metais Didžiojoje Britanijoje. Vėliau iš Britų salų masonai paplito Prancūzijoje bei Amerikoje. Manoma, jog per Paryžiaus salonus masonų idėjos įtakojo Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos, revoliucijas. Benjaminas Franklinas, gausiai parėmęs Amerikos revoliuciją buvo masonas, taip pat kaip ir Amerikos prezidentai George Washingtonas, James Madison bei James Monroe.

Žodis „masonai” kilęs iš prancūzų kalbos ir reiškia „mūrininkai”. Laisvųjų mūrininkų arba masonų judėjimas prasidėjo XVIII a. D. Britanijoje. Įkūrimo data laikoma 1717 m. liepos 24 d., kai Londone susikūrė pirmoji Didžioji Ložė. Tai religinis- etinis judėjimas, skelbiantis dorovinį tobulinimąsi. Jam būdinga mecenatystė, labdara. Nuostabių dalykų siekė masonai: laisvės, lygybės, asmens tobulėjimo. Jie propagavo religinę toleranciją, tautų brolybę, artimo meilę. Laisvieji mūrininkai dažnai buvo laikomi slapta sąjunga, kuri buvo skirstoma į ložes. Ložės brolija reguliariai rinkdavosi į susirinkimus. Laisvieji mūrininkai- izoterikai. Jų svarbiausi simboliai yra apskritimai ir kampai(daug simbolių yra matematinės/ geometrinės prigimties). Mūrininkai mėgsta metafizinius principus aiškinti ar aprašyti geometrinėmis analogijomis. Kiti jų simboliai: mentė (mūrininko įrankis skiediniui krėsti), 24 colių matuoklė, kūjis, gulsčiukas (prietaisas horizontaliam lygiui tikrinti)… Simbolinės spalvos: šviesiai mėlyna ir raudona. Namuose jie- gerumas, biznyje jie – sąžiningumas, darbe jie – padorumas, nelaimingam jie- pasigailėjimas, kovoje prieš neteisybę jie- pasipriešinimas, silpnam jie- pagalba, prieš įstatymą jie- ištikimybė, prieš nusižengimus jie- užmiršimas, laimingiems jie- bendras džiaugsmas, prieš Dievą jie- pagarba ir meilė. Į ordiną paprastai priimami tik vyrai, bet yra ir moterų ložių, o taip pat mišrių ložių. Vokietijoje veikė ir veikia laisvieji mūrininkai (Freimaurer).

Masonų organizacijos vienur slapčiau, kitur viešiau tebeveikia. Jų vadai ar simpatikai masonų tikslus pristato viešumai kilnius kilnius – pagarbą žmoniškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, kuria pridengtas tikrasis neskelbiamas tikslas – paimti į masonų rankas vadovavimą atskirose tautose ir visame pasaulyje, kurs virstų galutinai vien valstybe ir kurio piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Tos rūšies pasisakymų aptinkame štai ir šiomis dienomis: “Demokratiniuse kraštuose masonai niekam nekelia baimes ir nesudaro pavojaus. Priešingai, jie atkakliai gina demokratiją, saugo religijom, sąžinės ir asmens laisvės principus” (Vienybė, 1952, Nr. 23). Kaip tą skelbiamą laisvę praktiškai vykdo, rodo pačių masonų pasisakymai: Jūs visi – kalbėjo referentas A. Giraud 1951 m. Prancūzijos “Grand Oriento” ložių suvažiavime Parvžiuje – nurodėte, kad įvairios respublikoniškosios vyriausybės turėjo ne’ai-mingą ranką. Jūs pripažinote, kad konfesinis mokymas mūsų šalyje laisvai išsiplėtė. Jokis ministeris nedr’so pasirašyti potvarkio, kuris buvo jau seniai reikalingas, būtent, panaikinti paskutinius Falloux įstatymo pėdsakus ir įvesti Elzase – Lotaringijoje ir visuose Prancūzijos Unijos kraštuose laicistinio mokymo įstatymą, sudaryti valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą visur ir lygiai galiojantį, pasirūpinti pakankamu valstybinių mokyklų skaičium ir joms reikalingų laicistinių mokymo jėgų ir t. t.

Jau pirmuosiuose masonų susirinkimuose buvo aptariamos metafizinės problemos, tačiau nepaisant Anglijos Bažnyčios ar kitų tuo metu vyraujančių religinių bendruomenių teologinių perspektyvų buvo atsigręžta į Vakarų ezoterinius mokymus, kuriuos anksčiau platino Rožės kryžininkų (Rosicrucians) ordinai. Praėjus keliems dešimtmečiams po įsikūrimo jau 1738 bei 1751 metais pasirodė pirmieji Popiežiaus laiškai smerkiantys masonus. Kas sukėlė tokią Katalikų Bažnyčios vadovybės reakciją, jeigu oficialiai teigiama, jog masonai tai pasaulietinė brolija, o ne dar viena religija? Tikroji masoniškoji pasaulėžiūra naujam nariui yra perduodama etapais. Amerikos ir Didžiosios Britanijos ložėse yra naudojama 33 lygių senovinių ritualų sistema, kurios metu yra pristatoma kosmoso kaip kelių lygių, kuriuos turi pereiti siela, keliaudama į Dieviškąją tikrovę, samprata. Masonai savo religingumą supranta kaip universalų, tinkantį visoms religijoms, kuris remiasi gyvenimo bendryste, tikėjimu prigimtiniu įstatymu, esančiu kiekviename žmoguje. Tai lyg bendras visoms religijoms tikėjimas, kurį šios savo ruožtu vėliau „apaugino” įvairiomis teologinėmis dogmomis, užmiršdamos esmę. Tikrasis masonas yra tas, kuris dirba kaip šventovėje, tiek visuomeniniame gyvenime, tiek savo sąžinės slapčiausiuose kampeliuose siekdamas atkurti savo vienovę su absoliutu, įveikia kančias ir mirtį. Tikrasis masono darbas yra darbas su savimi, su savo sąžine, įstojus į šventovę jį supa tyla.