Ar sportas ugdo asmenybes?
Manoma, jog sportas egzistuoja taip seniai, kaip seniai egzistuoja žmogus. Dar priešistorėje žmonės rungdavosi tarpusavyje demonstruodami savo fizinę jėgą, taiklumą, sumanumą. Genčių vyrai ieškodavo tvirčiausiojo, buvo adoruojamas gražus, stiprus kūnas. Net ir šiandien panašūs įvykiai vyksta kai kuriose Afrikos gentyse. Prieš 30 tūkst. metų ant uolų rasti piešiniai įrodo šaudymo iš lankų rungčių egzistavimą. Vėliau, antikoje, 776 m. pr. Kr. pirmą kartą aprašytos Olimpinės žaidynės. Tuo metu jojikai rungtyniavo dėl greičiausio ristūno vardo. Jau prieš 5 tūkst. metų senovės Indijoje gimė šiandieninių šachmatų užuomazgos. Tai įrodo žmonių troškimą kovoti dėl stipriausiojo, vikriausiojo ar intelektualiausiojo titulo. Tam, kad sportininkai įgyvendintų savo siekius, jie privalo sportuoti, treniruotis – didinti savo pranašumą prieš varžovus. Sportavimas ne tik gerina sveikatą, bet ir ugdo valią, ryžtą, ištvermę, intelektą, ypač jei kalbama apie komandinius žaidimus. Dvasinę sportininko stiprybę įrodo „Maratono“ bėgimo istorija: pasakojama, kad graikų karys bėgo ilgą (apie 42 km.) distanciją iš Maratono miesto į Atėnus tam, kad praneštų apie graikų pergalę prieš persus, ir, vos pranešęs šią žinia, mirė dėl išsekimo. Turime ir artimą pavyzdį: V. Urbonas po pirmojo bandymo perplaukti Baltijos jūrą nepasidavė – antru bandymu suplanuotąją distanciją įveikė su kaupu. Tai puikus būdas išreikšti save, pelnyti pagarbos, būti šlovinamam.