Depresija

Įvairios depresijos formos diagnozuojamos vis daugiau klaipėdiečių. Tačiau psichiatrai tikina, jog sergančiųjų depresija yra žymiai daugiau, nei žinoma. Kai kurių sergant šia liga neįtaria netgi gydytojai. Klastinga laikmečio liga slepiasi po įprastiniais somatiniais sutrikimais, rašo dienraštis „Klaipėda“. Beveik pusė Klaipėdos psichikos sveikatos centre apsilankančių pacientų serga įvairiomis depresijos formomis. Kaip praneša „Klaipėda“, per pastaruosius trejus metus pacientų, kuriems diagnozuota depresija, centre apsilankė daugiau. 2003 m. nustatyta beveik 400 atvejų, o štai 2005 m. pabaigoje – 536. Šie skaičiai leidžia teigti, kad vis daugiau žmonių ryžtasi kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus. Sumažėjęs darbingumas, apetito ir miego sutrikimai, bejėgiškumo jausmas, sumažėjęs seksualinis potraukis, mintys apie mirtį ar savižudybę – tai depresijos požymiai. Panašūs į depresijos simptomus gali kamuoti tuos, kurie tiesiog yra pervargę, nervingi, juos kamuoja nemiga ar slogi nuotaika. Tai nebūtinai reiškia, kad užklupo liga. Tačiau jei išvardinti požymiai paaštrėja ir užsitęsia kelias savaites ar mėnesius, būtina sunerimti. Klaipėdos psichikos sveikatos centro psichiatrė Svetlana Babaš tikino, kad depresija – rimtas psichikos sutrikimas, jokiu būdu ne užgaida ar kaprizas ar juo labiau tinginystė, rašo dienraštis „Klaipėda“. Depresija dažnai ji slepiasi po kitais somatiniais sutrikimais: bronchine astma, artritu, skrandžio opalige.

Ar ilgai reikia gydyti depresiją? Paskutiniųjų dvidešimties metų tyrimai stipriai pakeitė požiūrį į depresijos eigą ir gydymą. Ima vyrauti nuomonė, kad depresija bent jau didesnei daliai pacientų yra lėtinė pasikartojanti liga. Depresiją galima būtų palyginti su kitomis lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, cukriniu diabetu ar hipertonine liga. Juk per trumpą laiką sureguliavus cukraus kiekį kraujyje ar arterinį kraujospūdį, dar nėra išgydomos pačios ligos. Šiuolaikinis depresijos gydymas skirstomas į 3 fazes: pirmoji – ūminė gydymo fazė, kuri trunka 6-12 savaičių. Šios fazės tikslas – susilpninti depresijos simptomus, o geriausiu atveju – pasiekti, kad jie visiškai išnyktų. Antroji – tai tęstinio gydymo fazė, jos trukmė – 3-9 mėn. Nustatyta, kad ligos atkrytis daug dažniau gali pasireikšti būtent per pirmuosius keturis mėnesius nutraukus gydymą. Todėl suprantama, kaip svarbu gydyti toliau, net ir susilpnėjus depresijos simptomams. Trečioji – tai palaikomojo ir profilaktinio gydymo fazė. Jos trukmė – ne mažiau nei vieneri metai, o kartais ir ilgiau. Kada reikia skirti ilgai trunkantį palaikomąjį gydymą? Ne visiems depresija susirgusiems asmenims būtinas ilgalaikis profilaktinis gydymas. Pirmą kartą susirgus depresija, po to, kai paciento būklė smarkiai pagerėja, gydymą reikėtų tęsti ne mažiau kaip šešis mėn. (kai kurie ekspertai rekomenduoja dar ilgesnį – vienerių metų trukmės laikotarpį).

Remiantis naujo plataus masto tyrimu Švedijoje, žmonės, kuriems buvo diagnozuota depresija, ypač pacientai nuo 25 iki 50 metų amžiaus, turi padidintą riziką koronarinės širdies ligos išsivystymo riziką vėlesniame amžiuje. Šis tyrimas aprašytas straipsnyje, publikuotame gruodžio mėn. Amerikos prevencinės medicinos žurnale. Mokslininkai iš Karolinska instituto Švedijoje tyrinėjo įrašus apie visų pacientų išrašymą iš ligoninės Švedijoje nuo 1987 iki 2001 metų. Iš viso rasta 44826 įrašai apie išrašymą iš ligoninės dėl depresijos (19620 vyrų ir 25206 moterų), ir 1916 šių pacientų vėliau išsivystė koronarinė širdies liga. Buvo įvertinta ir amžiaus, lyties, geografinės padėties ir socialinės būklės įtaka. Visų amžiaus ir lyties grupių pacientams, kuriems buvo diagnozuota depresija, apie 1,5 karto daugiau išsivystė koronarinė širdies liga negu pacientams, kurie nesirgo depresija. Med. dr. Kristina Sundquist rašo: “Atliktas tyrimas rodo, kad jauno ar vidutinio amžiaus žmonės, kurie hospitalizuojami dėl depresijos, turi didesnę riziką sirgti koronarine širdies liga. Svarbu, kad pirminės sveikatos priežiūros specialistai, kurie rūpinasi depresija sergančiais pacientais, gydytų depresiją, kaip papildomą ir nepriklausomą koronarinės širdies ligos rizikos faktorių. Pacientai, sergantys klinikine depresija, turėtų būti gydomi ne trumpą laiką, bet turėtų gauti ir palaikomąją terapiją, kad galėtų apsisaugoti nuo depresijos atsinaujinimo.”

Nors iki šiol depresijos priežastys nėra visai aiškios, tyrimai patvirtina, kad depresiją sukelia specialių cheminių medžiagų neuromediatorių pusiausvyros sutrikimas galvos smegenyse. Nustatyta, kad depresija dažniau prasideda po reikšmingo žmogui stresinio įvykio (skyrybos, darbo netekimas), kaip ir aprašytai pacientei. Depresijos gydymą dažnai komplikuoja tai, kad kartu būna ir kitų psichikos sutrikimų, pvz., asmenybės sutrikimų, priklausomybė nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų ir kt. Buvo akivaizdu, kad ir šiuo atveju vien tik depresiją gydyti nepakaks, nes asmenybės bruožai bei bendravimo problemos liks ir trukdys toliau. Tačiau pacientei neatrodė, kad nepasitenkinimas bei nerimas galėjo būti susijęs su jos vidinėmis problemomis, kad impulsyvus elgesys yra jos charakterio bruožas. Jos nuomone, dėl visko buvo kaltas nedėmesingas, nerūpestingas, neištikimas vyras, nors pati matė, kad šiems savo kaltinimams įrodymų neturi. Pasiūlymą apsvarstyti savo griežtus įsitikinimus atmetė, bandymą pažvelgti į problemą iš kitos pusės įvertino kaip gydytojos siekimą palaikyti vyriškąją pusę ir individualios psichoterapijos atsisakė. Šeimos terapijos idėja ją sudomino, tikėjosi atvesti vyrą, kad terapeutė jam išaiškintų, kaip reikia gyventi, tačiau vyras ateiti atsisakė. Esant nestabiliai pacientės būsenai, priminus, kad kartą ankstesnis gydymas jai padėjo, vėl pasiūlyta gydyti medikamentais.

Žmones, nuo kurių kenčia kiti retai pamatysime psichologo kabinete, psichologo pagalbos dažniau prireikia nukentėjusiems, nesugebėjusiems apsiginti, pasiaukojusiems dėl kitų. Mylėdami mes norime padaryti mylimą žmogų laimingą, mes įsijaučiame į jį, bandome atspėti jo norus, galime užmiršti patys save ir patirti palaimingą davimo būseną, kuri mus sulydo į vieną „mes“. Bet kas gi atsitinka, kai moteris bando gyventi tik atsiduodama ir atsisakydama savojo aš? Viena ištekėjusi moteris pasakoja: „Mano vyras dabar dažnai susitikinėja su viena jauna mergina; aš ją taip pat pažįstu, ji yra labai patraukli, o mano vyras lengvai suvedžiojamas. Tada aš sėdžiu namuose ir žliumbiu, bet jis to neturi pastebėti. Jei aš jam imčiau priekaištauti galiu jį sunervinti ir nuvaryti nuo savęs. Jis sako, kad moderni partnerystė gali būti tokia ir jei aš jį myliu, tai jam atleisiu“. Kaip galima vertinti tokią problemą? Užuot gynusi savo nuomonę ir pripažinusi, kad tolerancija turi ribas, ji bijosi prarasti vyrą ir pervertina konkurentę. Ji per daug reikalauja iš savęs, o vyras tuo pasinaudoja, jaučiasi pernelyg ramus ir visai nebijo prarasti žmonos. Kadangi moteris pati į save nežiūri rimtai ir vyras į ją nežiūri rimtai. Kodėl ji taip elgiasi? Depresiškos moterys daugiau nei kitos yra priklausomos nuo partnerio, vienatvė joms sukelia sunkią depresiją ar neviltį.

Į konsultaciją atvyko 45 metų moteris, kuri skundėsi pablogėjusia nuotaika, energijos stoka, sumažėjusiu aktyvumu, varginančiais nerimo priepuoliais. Paskutinį pusmetį Reginos niekas nedomino, ji jautėsi niekam nereikalinga, kalbėjo apie savižudybę, ypač jei vyras su ja išsiskirtų. Įtarinėjo jį neištikimybe. Dažnai kartojosi priepuoliai, kurių metu smarkiai plakė širdis, drebėjo visas kūnas, jautė skausmingus gerklės spazmus, dėl to bijodavo uždusti, dažnai kviesdavo Greitąją medicinos pagalbą. Vidaus organų ligomis nesirgo. Regina papasakojo, kad yra ištekėjusi antrą kartą, vyras už ją jaunesnis beveik 10 metų, ir tai jai kelia baimę, kad ilgainiui vyrui taps nebepatraukli. Pirmasis jos vyras smarkiai gėrė ir baigė gyvenimą savižudybe. Tada Regina susirgo depresija, jautėsi kalta ir dėl vyro girtavimo, ir dėl jo mirties, tačiau depresija greitai praėjo. Antrą kartą ištekėjo iš meilės, stengėsi aukotis vyrui, kad tik jis nejaustų nepasitenkinimo santuoka, tačiau dabar visai nebematanti vilties ją išgelbėti. Į konsultaciją atvyko tik vyro iniciatyva, pati manė, kad norėtų nebent psichologo konsultacijos. Reginos vyras papasakojo, kad žmona jau keletą paskutiniųjų metų yra dirgli, nervinga, nesugyvenamo būdo, niekada jo neišklauso, linkusi konfliktuoti, reikalauti, namuose tapo labai valdinga. Negana to, neatlieka net elementarių namų ruošos darbų, nuolat “apsimeta serganti”, taip pat atsisako ir lytinių santykių.

Melancholija… Medžiai, saujomis žeriantys aukso lapus, pilkų debesų tumulai paslėpę saulę, drengiantys žemę lietūs, įkyrus šaltas vėjas. Ruduo. Ir melancholija. Taip psichiatrijoje iki XX a. trečiojo dešimtmečio vadinta liguista būsena, kuriai būdinga nepagrįstai liūdna nuotaika. Vėliau ją pakeitė išpopuliarėjęs depresijos terminas. Atrodytų, jog depresija – šių laikų kūdikis. Šviesos greičiu besiplėtojančios technologijos, žūtbūtinė konkurencija rinkoje, spartus gyvenimo tempas, žmonių susvetimėjimas – depresijai palankios prielaidos. Bet visgi istorija rodo ką kita. Melancholijos (arba depresijos) istorija sena kaip šis pasaulis. Jos simboliai aptinkami net ant egiptietiškų sarkofagų. Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduodavo pelėda, nakties paukštis. Pelėda reiškė tamsą, šaltį ir mirtį. Senovės Graikijoje melancholija buvo siejama su juodąja tulžimi pagal keturių skysčių teoriją. Ir pats pavadinimas tai atspindi, nes graikiškai „melanos“ reiškia „juodas“, o „chole“ – „tulžis“. Net medicinos tėvas Hipokratas tvirtino, jog jei prislėgtumas, gyvenimo prasmės praradimas ir apetito stoka trunka ilgai, tai žmogus yra apimtas melancholijos. Senovės graikai laikė melancholiją psichikos liga ir ją gydė. Neretai ją dar siejo su lunatizmu. Taigi ir graikai matė ryšį su naktimi bei tamsa. Gydant tokius ligonius buvo kreipiamasi pagalbos į deivę Artemidę – Hekatę, gydytojų dievo Asklepijo padėjėją.

Net kas dešimtas žmogus patiria psichikos sutrikimą. Vienas iš šimto žmonių serga viena iš sunkiausių psichikos ligų – šizofrenija, vienas iš penkiolikos – žino, ką reiškia sirgti depresija. Šiuo metu milžiniški psichofarmakologijos pasiekimai labai pagerina sergančiųjų gyvenimą. Uždaroma vis daugiau psichiatrijos ligoninių, nes dauguma žmonių efektyviai gali gydytis ambulatoriškai. Besilaikantys gydytojų nurodymų ir tvarkingai besigydantys žmonės, net ir sunkiai susirgę, gali apsieiti be ligoninės. Naujas metodas – smegenų magnetinė stimuliacija. Labai įdomios ir perspektyvios galimybės padėti sergantiesiems kai kuriomis psichikos ligomis atsirado prieš keletą metų sukūrus specialų, naudojant magnetinį lauką veikiantį prietaisą. Įvairiose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Anglijoje, JAV, Suomijoje, Danijoje, Australijoje, Japonijoje, atlikti tyrimai atskleidė labai dideles smegenų magnetinės stimuliacijos galimybes. Ji turi panašų gydomąjį poveikį kaip elektrotraukulių terapija, bet praktiškai nesukelia šalutinių poveikių ir komplikacijų. Tai labai efektyvus ir kartu saugus ginklas, leidžiantis gydyti dažniausiai pasitaikančias psichikos ligas, visų pirma depresiją ir kai kurias psichozes. Ypač naudinga sergantiems depresija ir šizofrenija. Klinikiniai tyrimai parodė, kad magnetinė stimuliacija labai padeda sergant depresija, metodo terapinis poveikis siekia apie 75 proc.

Pavasarį linksma ne visiems. Kai kam pavasarį gyventi labai sunku. Kodėl? Pažiūrėkime į pavasarį psichiatro akimis. Tai – metas, kai klientų padaugėja. Pirmas toks padaugėjimas būna rudenį – spalio ir lapkričio mėn., antras – kovo pabaigoje ir balandžio mėn. Žmonės, kaip susitarę, ima šiuo metu labiau nerimauti, depresuoti, aiškintis santykius ir jausti, kad „kažkas ne taip“. Dėl rudens depresijos lyg ir aiškiau: tuo metu mūsų geografinėje platumoje ima trūkti saulės šviesos. O mes, homines sapientes, istoriškai esame kilę iš šiltų ir saulėtų kraštų: vieni sako, kad iš Afrikos, kiti – iš Kaspijos stepių, treti – iš Tibeto. Viskas vyko palyginti neseniai – prieš kokį šimtą tūkstančių metų. Todėl mūsų smegenys dar nepasiruošusios periodiškam saulės stygiui ir persijungia į apsauginį režimą. Na, o kaip pavasarį? Juk pavasaris – kaip tik toks metas, kai saulės šviesos padaugėja. Augalai ima žydėti. Daug kam net strazdanų atsiranda. Na, jiems gal dėl išvaizdos nemalonu. Kitiems – alergija nuo žydinčių augalų. O ko depresuoti tiems, kurie neturi strazdanų ar slogos? Pavasarinė depresija dažnokai skiriasi nuo rudeninės. Rudenį žmonės melancholiškesni, pasyvesni. O pavasarį – nerimastingesni ir dirglesni. Ir tuomet, ir dabar justi šioks toks prislėgtumas (depresijos komponentas), tačiau pavasarį depresija dažniau turi nerimastingumo atspalvį. O kur nerimas, ten pagal seną psichoanalitinę tradiciją reikia ieškoti potraukių.

Nesvarbu, kuria laiko juosta vadovaujamės, žiemos sezonu diena, vos tik spėjusi prabrėkšti, tuoj baigiasi. Dominuojantis tamsus paros metas kelia nemažai sunkumų visose gyvenimo srityse, taip pat ir sveikatai. Labai pravartu visų nesėkmių priežastis suversti politikams, bet juk jie nepriverčia saulės leistis anksčiau. Taigi iš tikrųjų žmonių priekaištai vykdomai politikai yra bejėgis protestas prieš gamtos dėsnius. Gamtoje nėra gerų ar blogų reiškinių – visi lygiaverčiai ir nepamainomi. Žmogus vertina gamtos reiškinius pagal tai, kaip jis sugeba prie jų prisitaikyti. Nuolatinis nepasitenkinimas – blogos nuotaikos iniciatorius, o kai sutemsta, neigiamos emocijos dar paaštrėja. Tipiški žiemos depresijos požymiai – mieguistumas ir apetito padidėjimas. Neištveriantiems sezoninių nuotaikos svyravimų (ekspertų nuomone, tai būdinga penktadaliui žmonių) gali padėti 1984 m. išrasta šviesos terapija, t.y. šviesos terapijos kambariai, akiniai ir lempos (dėžės). Asmuo, kasryt pabuvęs 2 valandas 2500 Lx arba pusvalandį 10 000 Lx stiprumo šviesoje, po kelių savaičių pasveiksta. Procedūros metu galima skaityti, žiūrėti televizorių, kalbėtis. Jei trumpomis dienomis žmonės “gaudytų” kiekvieną saulės spindulėlį, ilgiau vaikščiotų gryname ore, papildomos terapijos neprireiktų. Šviesos terapija efektyvi ir nesukelia šalutinių poveikių, bet bėda ta, kad Lietuvoje tokios lempos yra retenybė, o įsigyti jas individualiai per brangu (kainuoja 2000 Lt ir daugiau).