Opijatai

Modernioje medicinoje opijatai yra nepakeičiami analgetikai (skausmą malšinantys vaistai). Siekiant mažinti priklausomybės atsiradimo riziką, buvo sukurti nauji sintetiniai opijatų variantai. Jie turi tą patį analgetinį poveikį, tačiau ne taip greit atsiranda priklausomybė. Sintetinis opijatas buprenorfinas. Buprenorfinas skirtas gerti (tabletės) ir injekcijoms. Jis vartojamas medicinoje malšinti pooperacinį skausmą. Galimas šalutinis poveikis – orientacijos sutrikimai ir retai – haliucinacijos.

Metadonas (metadono hidrochloridas ir kt.) – grynai sintetinė medžiaga, vartojama kaip tradicinių opijatų pakaitalas. Ji buvo sukurta Antrojo pasaulinio karo metu. Gaminama švirkšti ir gerti tinkamo tirpalo pavidalu, taip pat tabletėmis. Medicinoje vartojama skausmo malšinimui. Šiam tikslui ypač tinka, nes medžiaga veikia ilgai (8-12 valandų). Metadonas vartojamas palengvinti nuo opijatų mėginančių atprasti vartotojų abstinencijos simptomus. Metadonas taip pat vartojamas ilgalaikiams opiatų vartotojams gydyti.

Heroinas – milteliai, kurių atspalvis įvairuoja nuo balto ar pilkšvo iki rudo priklausomai nuo teršalų ir ruošimo būdo. Norint susišvirkšti heroino, kaip ir švirkščiant morfijų, reikia pridėti rūgšties. Heroino koncentracija “gatvei skirtuose preparatuose” gali būti įvairi. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais heroinas buvo vartojamas medicinoje, tačiau vėliau daugelyje šalių uždraustas ir pakeistas kitais opijatais. Jungtinėje Karalystėje heroiną (diamorfiną) iki šiol leidžiama vartoti malšinti skausmą sergantiesiems mirtinomis ligomis.

Morfijus galimanas iš opijaus ekstrakto. Grynas morfijus – balti ar gelsvi skaidrūs milteliai. Tradiciškai gaminant milteliai užteršiami, todėl paruduoja ir tampa panašūs į cinamoną.
Gamybai naudojama organinė rūgštis (paprastai askorbino, citrinos arba vyno rūgštys, acto rūgšties anhidridas).
Morfijus – viena iš svarbiausių šiuolaikinėje medicinoje vartojamų narkotinių medžiagų.

Opijaus ekstraktas (“kaifas”, “širkė”) išgaunamas iš daržo aguonų sulčių, kuriose yra natūralių opijatų. Sultys renkamos iš dar nepradėjusių žydėti aguonų lapų (“kopūstai”, “kapusta”) arba iš nužydėjusių aguonų galvučių (taip gaunama vadinamoji “chankė”). Lapai arba galvutės įpjaunami ir įpjovimo vietose padedami tvarsčių gabaliukai (“bintai”), surinkti išsiskiriančias sultis. Tvarsčių gabaliukai su sultimis (šviesiai rusvos rudos spalvos) yra išverdami vandenyje, nuoviras išgarinamas, o likusios nuosėdos su plutele apdorojamos acto rūgšties anhidridu (“hidra”) ir, atskiedus jas vandeniu bei nufiltravus, gaunamas opijaus ekstraktas, kuris ir yra vartojamas.

Opijus – išdžiūvusių daržo aguonų galvučių pieninės sultys. Augalui nužydėjus, mezginė įrėžiama specialiu peiliu. Lateksas renkamas po 12-15 valandų nugramdant nuo mezginės. Originalus lateksas yra pieno baltumo, tačiau dėl sąlyčio su oru paruduoja arba pajuoduoja. Nugramdyta medžiaga yra specifinio skonio ir kvapo. Opijuje yra keli alkaloidai, svarbiausias iš jų – morfijus. Morfijaus kiekis opijuje svyruoja nuo 5 iki 20 proc. Kiti svarbūs alkaloidai – narkotinas, kodeinas, papaverinas ir tebainas (thebaine). Likusi masė – iš vandens, mineralų ir organinių mišinių: rūgščių, cukraus, vaško ir kitų.

Daržo aguona (Papaver somniferum) – metinis augalas, galintis užaugti iki 70-100 cm. Žiedai – balti, rausvi ar violetiniai. Nesubrendusi mezginė beveik apvali (kartais ovali), jos skersmuo nuo 1 iki 5 centimetrų. Aguonos auga karšto ir sauso klimato zonoje, prasidedančioje Balkanuose ir besidriekiančioje per Turkiją, Iraną, Afganistaną, Pakistaną, Indiją, Birmą, Vietnamą ir Tailandą iki Pietų Kinijos; taip pat Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Daugiausia daržo aguonų kultivuojama dviejuose regionuose, žinomuose “auksinio trikampio” (Birma, Laosas ir Tailandas) ir “auksinio pusmėnulio” (Afganistanas, Iranas ir Pakistanas) pavadinimais.

Vartojant opijatus greitai atsiranda priklausomybė. Gali pakakti ir vienos – dviejų intraveninių injekcijų, kad išsivystytų visą gyvenimą trunkanti priklausomybės būsena, vadinama heroinizmu. Emocinis heroino poveikio fiksavimas gali būti labai stiprus, stipresnis už lytinį geismą. Stiprus ir malonus heroino poveikis išblėsta gana greitai, nes atsiranda organizmo tolerancija. Norėdamas patirti ankstesnį poveikį, narkomanas turi suvartoti didesnę dozę. Dozė vis didinama – seniai vartojantis narkomanas per dieną gali suvartoti dešimtkart (kartais dar daugiau) didesnę dozę nei ta, nuo kurios pradėjo.

Didžiausia rizika vartojant opijatus – mirtis nuo perdozavimo. Opijatai slopina kvėpavimą. Perdozavus greitai vystosi kvėpavimo raumenų paralyžius. Narkomanas pirmiausia patiria komą, o paskui miršta – pasitaiko, kad per 5 ar 10 minučių. Jei narkomaną ištinka koma, reikalinga skubi gydytojų pagalba. Intoksikaciją gali neutralizuoti opijatų antagonistai – medikamentai, blokuojantys narkotikų poveikį. Morfijaus ar heroino perdozavimo rizika ypač didelė, kai narkotikas švirkščiamas į veną, nes narkomanas, susišvirkštęs per didelę dozę ir pajutęs per stiprų poveikį, jau nieko negali padaryti. Svarbus rizikos veiksnys – tai, kad narkotikus vartojantys asmenys retai žino gautos dozės stiprumą ir kiek narkotiko tą dieną jie gali pakelti. Rizika perdozuoti yra mažesnė rūkant, nes narkotikus vartojantys asmenys gali reguliuoti dozę pagal narkotiko poveikį, tačiau yra žinoma faktų, kai perdozuojama ir rūkant heroiną.