Kategorija: Šventės

Kalėdos - senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo...

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios - juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji...

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie...

Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą...

Kaip šventė Jonines seniau? Kokia šios šventės prasmė? Dar XVI – XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadino vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX šimtmečio pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. sutapatinta su švento Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda,...

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip...

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a. llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus...

Jei… neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis, ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula… Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė....

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės siautėjimą Vilniuje. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis žmonių. Beveik kasmet prieš sausio 13-ąją mūsų politikai savotiškai bando atiduoti duoklę anų dienų dalyviams. Dalijami medaliai, privilegijos, kiti materialūs ir ne visai materialūs dalykai. Šiemet Seimui pateiktas pluoštas su valstybinių pensijų mokėjimo sistema susijusių pataisų, tarp kurių yra nuostata, kad...

Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario...