Tą naktį – iš birželio 23 d. į 24 d., vasarovidyje, kada stojasi trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena – visoje Europoje ant kalnų ir kalnelių užsiliepsnodavo laužai, o jų atšvaitai atsispindėdavo tamsiame Vandens paviršiuje. Šitos Šventės – esminės indoeuropiečių Giminės Šventės patrauklumas buvo toks stiprus, kad jos įtaka siekė ir už indoeuropiečių Žemių ribų: […]...
Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą. Pirmiausia suskantama dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė - tai geltonžiedis barkūnas. Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis "praeitų šonu". Į žoliautojų...
Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.
llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių - juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus...
