Priklausomybė nuo kompiuterio

Psichologai ir medikai pabrėžia priklausomybės nuo interneto ir kompiuterio panašumą į priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio. Vaikai ir paaugliai patys negali išsivaduoti iš šios priklausomybės. Narkomanai negali išbūti be narkotikų, alkoholikai – be alkoholio, jie netiki, kad serga priklausomybės liga. Priklausomybė nuo kompiuterio atsiranda pamažu. Iš pradžių žmogus tiesiog aktyviai domisi ir gauna pasitenkinimo iš glaudaus bendravimo su kompiuteriniu pasauliu. Paskui, jei neatsiranda kitų domėjimosi objektų, pasitenkinimas virsta poreikiu, ir tas virsmas toks nežymus, kad žmogus tos metamorfozės nė nepastebi. Vėliau ji jau darosi pastebima tiems, kurie yra šalia, šeimos nariams, patiems artimiausiems. Priklausomybė nuo kompiuterio, nuo interneto gali atsirasti stebėtinai greitai. Manija virtusio pomėgio priežastis glūdi ne išorinėse aplinkybėse. Aplinkybės gali tik prisidėti, sukurti palankią terpę, bet tikrosios priežastys – vidinės problemos, tos, kurių vaikas negali išspręsti pats. Iš pradžių negali, po to nenori, paskui pripranta prie vidinio diskomforto ir kompensuoja nerealizuotus poreikius šiaip taip – stačia galva pasinerdamas į nerealų pasaulį. Kaip atsiranda tos vidinės problemos? Viskas prasideda nuo poreikių, teisingiau, nepatenkintų kūdikystėje, vaikystėje ar paauglystėje pačių svarbiausių poreikių. Reikia atminti, kad poreikis – tai ne įgeidis, ne kaprizas, ne priekabiavimas, tai tikra būtinybė.

Šiuolaikinio pasaulio tikriausiai neįmanoma įsivaizduoti be kompiuterių, o vaikai, atrodo, tiesiog nuo gimimo puikiai perpranta visas naujųjų technologijų subtilybes. Tikriausiai nieko nebenustebintų trijų metų pyplys, savo mažomis rankutėmis pakankamai įgudusiais judesiais valdantis pelytę ir puikiai žinantis kaip įsijungti mėgiamą žaidimą ir jį žaisti. Iš pradžių tai tik įdomi, visai nekalta pramoga. Tačiau laikui bėgant kompiuterinis pasaulis įtraukia vis labiau. Vaikas nenori kalbėtis su tėvais, retai išeina tiesiog pažaisti su bendraamžiais ir nuolatos prisėda prie kompiuterio? Visi šie ženklai aiškiai rodo, kad metas susirūpinti. Nereikia pulti į kraštutinumus ir išmetinėti kompiuterio ar slėpti jį po devyniais užraktais. Juk iš esmės tai labai naudingas daiktas. Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai pasistengti suprasti, kokios priežastys paskatino kompiuterinės priklausomybės išsivystymą. Bet kuriuo atveju galima tvirtai pasakyti: jei vaikas turi stiprią priklausomybę nuo kompiuterio, vadinasi realiame jo gyvenime yra kažkokių problemų. Virtualus gyvenimas patrauklus tuo, kad ten vaikas (beje, tai galioja ne tik vaikams) – visagalis. Ten jis stiprus, protingas, išradingas, įdomus… Toks, kokiu tą akimirką nori būti. O kas vyksta realybėje? Kažkas suerzino, įžeidė ar supykdė – vadinasi, tai jau yra problema, kurios neišspręsi vienu pelytės paspaudimu ir išėjimu iš žaidimo. Čia realūs žmonės, realus bendravimas ir realios problemos. Čia turi išmokti įveikti sunkumus, nes jie niekur nedings. O tai nėra taip lengva padaryti. Tokiu atveju kompiuteris – savotiška galimybė pabėgti nuo realybės. Ten bet kurią problemą galima išspręsti tiesiog pradėjus žaidimą iš naujo.

Vis greičiau besivystančiame šiuolaikiniame gyvenime labai aktualios alkoholio vartojimo, narkomanijos, azartinių žaidimų problemos. Negana to, XXI amžiaus pasaulyje atsirado dar viena labai skaudi problema – priklausomybė nuo kompiuterio. Tai tokia priklausomybė, kai atsiranda liguistas poreikis kasdien valandų valandas leisti laiką prie kompiuterio (pavyzdžiui, kai žmogus pokalbių svetainėje užmezga internetinį romaną, ieško savo pašnekovo kitą dieną, o neradęs nerimauja arba kai vaikas ima praleidinėti pamokas ar suaugęs žmogus nesusikaupia darbe, nes jam norisi kažko ieškoti internete, būtinai įsijungi kompiuterį). Priklausomybė nuo kompiuterio yra labai glaudžiai susijusi su priklausomybe nuo interneto bei įvairiausių internetinių kompiuterinių žaidimų. Daugeliu atvejų tai yra neatsiejama priklausomybės nuo kompiuterio dalis. Neoficialūs specialistų duomenys yra parodę, jog 10 proc. kompiuterio ar interneto vartotojų jau yra visiškai priklausomi nuo jų. Dažniausiai žmonės net nejaučia, kad jiems kasdien didėja priklausomybė nuo kompiuterio, žaidimų ar interneto. Priimta manyti, kad tai atsitiks kažkam kitam, bet tik ne tau pačiam. Didėjant gyvenimo tempui, kompiuteris bei jo privalumai tampa neatsiejama mūsų gyvenimo dalis – tai reikalinga tiek darbui, tiek mokslui ar kasdieniniam darbams atlikti. Priklausomybės augimą būtų galima kiek pristabdyti jeigu pasistengtumėme nepainioti kelių skirtingų dalykų ir atskirti tai, kas reikalinga darbui ar mokslui nuo laisvalaikio praleidimo būdo. Užuot savo laisvą laiką praleidę gryname ore ar būryje gerų draugų, mes sėdime įbedę savo akis į kompiuterio ekraną, kuriame daug patyčių, neteisingos informacijos, pornografijos.

Viena iš šių dienų aktualijų – vaikų susidomėjimas kompiuteriniais žaidimais. Kiekvienas žmogus turi įvairių pomėgių, tačiau ne visi įpročiai tampa priklausomybėmis. Kaip atskirti, kada vaiko žaidimas kompiuteriu yra tiesiog nekaltas pomėgis, o kada – klastingai besivystanti priklausomybė? Dažniausiai vaikai ir paaugliai įsitraukia į kompiuterinius žaidimus stresinio periodo metu: įtempti mokslai, barniai namuose, tėvų skyrybos, patyčios mokykloje ar kieme, kai jaučiasi tėvų nesuprasti ar atstumti, nesiseka užmegzti artimų santykių su bendraamžiais, išgyvena nelaimingą meilę ir t.t. Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos. Sėdėjimas prie kompiuterio virsta laiko praleidimo būdu ir tikslu. Kaip taisyklė, po nekaltu noru papramogauti, žaidžiant po keletą valandų per dieną, slepiasi vaiko noras atsitraukti nuo realių gyvenimiškų situacijų. Vaikas siekia patekti į virtualų pasaulį, kuriame jis šeimininkas ir viskas gali vykti taip, kaip jam norisi. Klaidinga būtų manyti, kad interneto kavinėje vaikas susiras draugų. Visi žaidėjai paprastai būna priešininkai kompiuteriniame žaidime. Deja, interneto kavinėje nėra bendravimo, ten – tik žaidimas.