Žiniasklaida

Balandžio pradžioje Vakarų spaudos komentaruose vyravo terorizmo temos, nors kartais ir labai netiesiogiai. Štai Džimas Houglandas dienraštyje „Washington Post“ sekmadienį rašė, kad per neseniai įvykusius rinkimus Prancūzijoje ir Ispanijoje rinkėjai išliejo savo tulžį ant šalį valdančių politinių jėgų galvų, tačiau dėl gana skirtingų priežasčių. Ispanijoje rinkėjai atsikratė karą Irake palaikiusios konservatorių vyriausybės, o Prancūzijoje prezidento Žako Širako priešinimasis amerikiečiams nepadėjo jo vadovaujamoms centro dešinės jėgoms išvengti skaudaus pralaimėjimo savivaldybėse, – prancūzai nubaudė Širaką už tai, kad jis dvejus metus nepaisė rinkėjų norų vidaus politikos klausimais. Tačiau… savo užsienio reikalų ministrą Dominyką de Vilepeną, tarptautinės opozicijos amerikiečiams vėliavnešį, jis pakeitė mąslesniu, taikesniu Mišeliu Barnijė. Amerikiečiai turėtų pasinaudoti šia proga santykiams pagerinti, bet ir neužmiršti, kad Širakas vis dar prezidentas ir de Vilepeną laiko savo patikimiausiu patarėju ir beveik sūnumi, – rašo apžvalgininkas Dž. Houglandas. Komentarą jis baigia mintimi, jog europiečių įtūžis prieš dabartinius savo vadovus dar nerodo, kaip baigsis rinkimai Amerikoje šį lapkritį ar Britanijoje kitais metais, tačiau šiuo metu aklas rinkėjų pyktis prie balsadėžių yra tikrai stipri jėga.

Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis ir Lietuvos teisės universiteto prorektorius prof. Justinas Sigitas Pečkaitis, sveikindami į jau trečią kartą organizuojamą diskusiją susirinkusius dalyvius, kalbėjo, kad nesprendžiamos problemos savaime niekur neišnyks. Pasak prorektoriaus, jau dabar galime matyti kaip sprogsta skaudžiausi socialiniai visuomenės pūliniai ir blogiausia tai, jog šie “sprogimai” tiesiogiai liečia vieną labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių – vaikus ir paauglius. “Šiurpūs pastarųjų savaičių įvykiai parodė, kad pačius žiauriausius nusikaltimus įvykdo ir vidurinių mokyklų moksleiviai, todėl būtina ne tik atkreipti dėmesį į žiaurumo visuomenėje ir per žiniasklaidą problemą, bet imtis konkrečių priemonių tai problemai spręsti”, – sakė J. Pečkaitis. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyriausiasis patarėjas Aurimas Miškinis kalbėjo apie labai reikšmingų interesų sandūrą – intereso žinoti ir vaiko teisės jaustis saugiu. Pasak A. Miškinio, suderinti šiuos interesus yra labai sunku, tačiau būtina. “Liūdna tai, kad net ir priėmus beveik visus nepilnamečio apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio reglamentuojančius teisės aktus, žiniasklaida dažnai nesugeba ar nenori užtikrinti vaiko intereso jaustis saugiu”, – sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės vyriausiasis patarėjas. Tačiau negalima kaltinti tik žiniasklaidos, teigė A. Miškinis, nes sistema dar nedirba taip gerai, kaip turėtų.

Dabar jau graži amžina legenda, jau istorija Eglės Bučelytės veidas ,,Alfa” smogikams užimant televiziją, vieningas visų Lietuvos žurnalistų laikraštis, kurį tuomet godžiai skaitė visi. Žurnalistai nesidalijo į priešiškas stovyklas, visuomenės informavimo priemonė buvo LAISVĖ, kurią galima buvo iškovoti tik laisvo žodžio pagalba, atskleidžiant Lietuvai ir pasauliui tiesą apie mūsų siekius, okupantų veidmainingumą, agresiją. Ir čia ne garsūs žodžiai, o tikra tiesa, kad laimėjome vienybės, susitelkimo, laisvo žodžio galybės dėka. Per tą keturiolika metų mūsų laisvasis žodis žengė kartu su šalimi ir tauta nušviesdamas, atspindėdamas pozityvius reiškinius ir blogybes. Be teigiamo žiniasklaidos vaidmens neįmanoma įsivaizduoti demokratinės evoliucijos ir permainų – laisvasis žodis ne tik atskleidė faktus, bet ir gilinosi į reiškinių esmę, kreipė žmonių žvilgsnį į perspektyvą. Su visų mūsų pagalba, visiems mums aktyviai talkinant buvo kuriami demokratinės ir teisinės sanklodos principai. Žiniasklaidos idėjinis indėlis į jų kūrimą – akivaizdus. Dar tik keturiolika metų gyvename žodžio, informacijos laisvės sąlygomis. Per tą laiką mūsų visų sąmonę veikė ir keitė kokybiška turiniu bei atsinaujinančiomis technologijomis spaudos, radijo ir televizijos plėtra, mes sukūrėme demokratinės valstybės žiniasklaidai derančius įstatymus, etines normas. Vienų mūsų auditorija – šimtai tūkstančių televizijos žiūrovų, kiti laisvą žodį nešame radijo bangomis taip pat masiniam klausytojui, treti darbuojamės laisvosios spaudos baruose, ketvirti naujųjų technologijų žiniasklaidoje. Nesidalinkime šiandien į stambiuosius, galinguosius, labiausiai skaitomiausius, žiūrimiausius ir ,,mažuosius”, neįtakingus. Šiandien mus turėtų suvienyti mūsų misija ir atsakomybė.

R.Pakso skandalą tęsia laikraščių “karas”, įgaunantis vis didesnį pagreitį. Plunksną pasiaštrino netgi “Respublikos” redaktorius Vitas Tomkus, šiaip nemėgstantis viešumos ir kalbantis kitų lūpomis. “Lietuvos ryto” atstovai atsisako dalyvauti viešose diskusijose, kuriose dalyvauja konkuruojančio leidinio žurnalistai. Bet karas tarp šių leidinių vyksta nuo senų laikų ir dabar jis būtų mažiau įdomus, jei būtų suvedamos sąskaitos tarp G.Vainausko ir V.Tomkaus. Šis karas pasiekė tą stadiją, kai viešinami žiniasklaidos priemonių ir politikų ryšiai. O tai nauja senojo karo kokybė. Tai, kad laikraščiai naudoja “nešvarius” metodus, buvo kalbama tik uždarame rate. Dabar gi galime stebėti, kaip vienas po kito prabyla žmonės, skambiais vardais, esantys ar tik buvę labai įtakingi. Tačiau šie pakalbėjimai ir skelbiama pikantiška informacija geriausiu atveju nurėš tik vieną kitą galvą, bet iš esmės šiame kare neliks laimėtojų. Nei vienas laikraštis nekariauja sąžiningai. Nesąžiningi ir patys politikai. Kol kas nėra nei vieno, išdrįsusio kalbėti ne kurioje nors vienoje pusėje, o apskritai. Nei vienas nedrįso prabilti, kaip dirba ir “Respublika”, ir “Lietuvos rytas”. Paklaustas, ar pritariąs A.Zuoko argumentams dėl V.Tomkaus veiklos, net konservatorių atstovas pareiškė niekada neturėjęs jokių problemų.