Šiandien vakare kilo mintis pasidomėti kuriame spaudos leidinyje dabar dirba žurnalistas Albertas Oniūnas. Aš su juo susipažinau 2002 m., ir jis susidomėjo mano turėta informacija apie Lietuvos įstatymų leidėjų įvykdytą „teisinės" bazės sukūrimą Lietuvos piliečių žemės valdų išgrobstymui bei konkrečiu, 136 ha ploto, šimto trisdešimt šešių milijonų litų vertės žemės valdų išgrobstymu Kauno rajone Ringaudų kaime. Tuomet mes buvome kelis kartus susitikę asmeniškai, aš jam įteikiau dokumentų kopijas, o neaiškumus aiškinomės telefonu ir e-paštu. Tačiau straipsnis numatytu laiku „Akistatoje" išspausdintas nebuvo. Ponas Oniūnas...
Straipsnyje „Kas yra kas posovietinėje Lietuvoje" mano pateikti faktai apie posovietinės Lietuvos valdžios melą ir savivalę kai kuriems skaitytojams (ypač užsieniečiams) gali pasirodyti neįtikėtinais - nes mano pateikiama informacija prieštarauja pasaulyje deklaruojamam Lietuvos valstybės įvaizdžiui. Mano pateikiami faktai apie melą ir prievartą posovietinėje Lietuvoje atvirai prieštarauja pačios Lietuvos valdžios platinamai informacijai, JAV Valstybės Departamento: Demokratijos žmogaus teisių ir darbo biuro ruošiamų ataskaitų apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje išvadoms, Europos komisijos reguliaraus pranešimo apie Lietuvos pažangą išvadoms, bei Tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos...
Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą "nuomonių pliuralizmą". Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė - kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma - nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime...
Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia - mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto - tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą - bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių - esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą)...
Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu" vadinamo „sąmonės rūko" žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas" yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo" bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime - aš Jums nuoširdžiai...
Kaip ir kasmet, Žmogaus teisių stebėjimo institutas skelbia gruodį Žmogaus teisių mėnesiu ir kviečia į eilę renginių. Žmogaus teisių mėnuo 2007 atidaromas gruodžio 7d. diskusija "Žmogaus teisės teisėkūroje". Šia - trečiąja - diskusija Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lietuvos žurnalistikos centras tęsia susitikimų su žurnalistais ciklą. Diskusiją moderuos LR Seimo narys, buvęs ŽTSI Valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas. Šios diskusijos metu bus paskelbta tradicinė metų Žmogaus teisių nešlovės lyga. Diskusija vyks Atviros Lietuvos fondo konferencijų salėje (Didžioji 5, 4-as aukštas), pradžia - 9:30 val....
Taip parašė eilėraštyje „Lietuva - didvyrių žemė" Maironis „Pavasario balsuose". Ką dabar pasakytų poetas, nesunku spėti, nes partijų skaičius išaugo taip, kad vien „demokratinių" priskaičiuojama keletas, tarsi demokratinėje valstybėje galėtų būti ir kokių prievartinių partijų. Ką skelbia tos partijos savo programose, reikėtų vertinti labai kritiškai, vertinti ne pagal sparnuotus žodžius, o - pagal darbus. Būtų gera, kad mūsų politologai ne tik prieš rinkimus pabandytų parodyti, ką sako ir ką daro tie politiniai dariniai. Nebūdamas politologu, šių eilučių autorius bando palyginti dvi demokratinėmis pasivadinusias...
Ar gali būti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nutartyse prieš Lietuvą dėl savininkų skundų nepriimtinumo nėra išreikšta antros kolegijos septynių teisėjų nuomonė, bet tik Lietuvos vyriausybės paskirtos teisėjos-pareiškėjos nuomonė (kuri iki 2004 m. spalio 31 d. buvo vyriausybės atstovė Strasbūre)? Dėl to nėra negalima, kad nutartyse įforminta vien Lietuvos vyriausybės pozicija. Kristijonas Nekvedavičius gimė ir užaugo Vokietijoje. Jo tėvas buvo žinomas Lietuvos visuomenės veikėjas Kostas Nekvydas-Nekvedavičius, trečiasis Kauno miesto ir apskrities viršininkas, kuris 1920 m. vasario 16 d. sutrukdė bolševikų planuotą valstybės perversmą...
Žurnalistė Audra Čepauskaitė kalbino Norvegijos politologą Svenną Arne Lie, o pokalbį, pavadintą „Vaikščiojant po politinę dykumą, ji didėja", žiniasklaidai pateikė 2007 07 30 (lrt.lt). Kelerius metus Lietuvos politinę kultūrą tyrinėjantis Norvegijos politologas S.A.Lie teigia, jog Lietuvoje demokratija neveikia - partijos beveidės, o žiniasklaida atsistatydino. Politologo nuomone, tai nėra pereinamojo laikotarpio problema, o atsakomybė už krizės gilėjimą tenka pažiūrų neturintiems ir jokioms visuomenės grupėms neatstovaujantiems politikams, kuriantiems tuščias partijas. Politologas pažymi, kad Lietuvoje demokratijos nėra, nes nėra konkurencijos tarp idėjų ir interesų, politinės partijos...
Politiką, kaip ir daugelį reiškinių susijusių su valstybe, visuomenė įvairiai suvokia, nelaiko jos savastimi, nuo jos šalinasi, vengia arba į ją eina tam tikrų asmeninių ar grupuočių interesų vedama. Iš tikrųjų politika senovės Graikijoje ir kitur iki XVIII a. buvo laikoma mokslu apie valstybės valdymą. Kadangi politika neturi mokslui priskirtinų požymių, ji mokslu nelaikoma, tačiau mokymo objektu, siekiant visuomenę supažindinti su įvairiais valdymo būdais, valstybės valdymo sandara, gali ir privalo. Iš tikrųjų politika yra valstybinių institucijų, partinių ir nepartinių organizacijų bei atskirų asmenų...
