Atsakymai į profesoriaus komentarą: „Alternatyvaus požiūrio į esamą politiką pristatymas“

Atsakymai į profesoriaus komentarą: „Alternatyvaus požiūrio į esamą politiką pristatymas“

Aš esu pakankamai susipažinęs su teisės pagrindais, kad iš valdžią turinčių galėčiau argumentuotai reikalauti nutraukti jau 27 metus jų vykdomą itin grubų piktnaudžiavimą teise – vietomis turintį aiškius atskiros visuomenės grupės narių (teisėtų žemės savininkų) genocido požymius. Jeigu piliečiai sukūrė valstybę – t.y., nusprendė laikytis tam tikrų taisyklių – tai visi piliečiai ir privalo tų taisyklių laikytis (be jokių išskirtinių privilegijų posovietinės Lietuvos valdymą uzurpavusiems sovietiniams politizuotiems specialistams).

Duokite mums valdžią… (2 dalis)
|

Duokite mums valdžią… (2 dalis)

Kadangi šio laiško autorius nesutiko atvirai diskutuoti internetiniame diskusijų forume – todėl aš jo asmeninius duomenis nutylėsiu. Atsakydamas į šią žinomo Lietuvoje žmogaus kritiką noriu atkreipti jo dėmesį į tai, kad mozaikinė pasaulėžiūra labai primena pasaulio žemėlapį. Jeigu Jūs eidamas pėsčias ar važiuodamas automobiliu artėjate prie horizonto linijos – tai iš mokykloje išmoktų geografijos pamokų (žemėlapių studijavimo) visuomet žinote – jog už šiuo metu Jūsų matomos (ir atpažįstamos) pasaulio dalies – visuomet dar kas nors yra. Todėl kai aš remdamasis mozaikine pasaulėžiūra viešinu man žinomus ir mano susistemintus faktus – tai taip pat yra savotiška kelionė „link pasaulio pažinimo horizonto”. Jeigu Jūs nesutinkate tuo „pažinimo keliu” keliauti kartu – tai dar visiškai nereiškia jog už „pažinimo horizonto” išvis nieko nėra, arba kad ten esantys daiktai bei reiškiniai tarpusavyje yra niekaip nesusieti. Prieš darant tokias skubotas ir neteisingas išvadas – derėtų pasidomėti pačiu Jūsų kritikuojamo mano straipsnio turiniu. Jame aš nuosekliai aiškinu – kaip ir kodėl „valdžią turinčiųjų” primetama kaleidoskopinė pasaulėžiūra žmonėms sukuria realias pasaulio tikrovės suvokimo deformacijas. Gerb. skaitytojai, apsigynę nuo oponento kritikos, mes galime pratęsti pokalbį apie tai – kodėl žmonės nesuvokia pasaulio sandaros tikrovės.

Duokite mums valdžią… (1 dalis)
|

Duokite mums valdžią… (1 dalis)

Gyvename išties įdomiais laikais: kuo daugiau valdžią turintieji gerina mūsų gyvenimus – tuo labiau tie gyvenimai blogėja. Įdomiausia šio paradokso dalis yra tame – kad visiškai nesugebantys valdyti šalį „politikai” net nesuabejoja – jog šalies valdymas yra tik jų veiklos sritis, jų profesija. Vieniems „pasaulio gelbėtojams” beviltiškai susikompromitavus – tuoj atsiranda kiti ir reikalauja: „Duokite mums valdžią. Mes tai tikrai padarysime visuotinį gerbūvį”. Kad įsitikinti, jog atėję į valdžią „politikai” nesiruošia nieko pozityvaus nuveikti – bet kuriam rinkėjui užtenka iš bet kurios politinės programos teksto išrinkti veiksmažodžius ir juos surašyti vienoje eilutėje. Perskaičiuos taps aišku, kad tai tik visiškai niekuo nepagrįstų „gerų norų” rinkinys. 1563 – 1618 metais gyvenęs anglas teologas J. Herbertas pirmasis pasakė, kad: „Gerais norais ir ketinimais pragaras perpildytas”. Tačiau naivūs ir patiklūs posovietinės Lietuvos piliečiai už tokius tuščius pažadus kiekvienuose rinkimuose „politikams” eilinį kartą „duoda valdžią”, pradeda garsiai garbinti naujuosius „drakonus” ir netrukus… tyliai keiksnoti blogą valdžią. Šiuo metu brautis į valdžią aktyviai ruošiasi net kelios eilinės „pažadukų” grupės. Tai mane ir paskatino parašyti šį straipsnį. Albertas Einšteinas yra taikliai pastebėjęs, kad: „nuolat daryti tą patį ir tikėtis jog gausis skirtingi rezultatai – yra neprotingo elgesio požymis”. Šiame straipsnyje pasistengsiu argumentuotai išaiškinti tikrąsias tokio visuotinio Tautos „neprotingumo” priežastis. Kad nesusilaukčiau eilinio diplomuotų piliečių priekaištavimo – jog: straipsnis yra per ilgas – aš iš karto pareiškiu, kad šis straipsnis prašytas jo autoriui vadovaujantis mozaikine pasaulėžiūra. Apie žmonių turimas pasaulėžiūras išsamiai pakalbėsime šio straipsnio tekste.

Kelias iš aklavietės
|

Kelias iš aklavietės

Daugumoje spaudoje bei internetinėse svetainėse patalpintų straipsnių, televizijos laidose vienaip ar kitaip dejuojama dėl blogo gyvenimo, dėl paskutinių visuomenės moralumo likučių sunaikinimo, bet nuo to valstybėje niekuomet niekas nesikeičia. Pasidomėti, kodėl nesikeičia, dejuojantieji paprasčiausiai pamiršta. Jeigu šį reiškinį apibūdinti vaizdesne kalba, tai panašu į nenugalimos potvynio srovės nešamų nelaimėlių šauksmus: „Gelbėkite”. Trumpam suabejokime tos mus gyvenimo kelyje nešančios „nenugalimos srovės” nenugalimu ir pasidomėkime, iš ko ji susideda, ir tuomet paaiškės: ar tos jos sudedamosios dalys (o kartu ir pati „srovė”) tikrai yra nenugalimos? Pats lengviausias (todėl primityviausias ir neduodantis ilgalaikių rezultatų) minėtų problemų sprendimo būdas yra kaltų ieškojimas – arba, kaip priimta sakyti plačiojoje visuomenėje – „iešmininkų nubaudimas”. Tai labai patogus problemų sprendimo būdas – nes visuomet yra kalti tik kiti, o pats kaltintojas „sėdi aukštai virš vykstančio marazmo” ir įvykių atžvilgiu yra neutralus. Tačiau turiu Jus nuvilti – toks požiūris yra „teisingas” tik tokio kaltintojo požiūriu ir egzistuoja tik jo paties sąmonėje. Jūs, gerbiami šių eilučių skaitytojai, galite mane visiškai pagrįstai paklausti: jeigu tikrovė tikrai yra tokia, kokią aš čia „tapau”, tai kodėl to nepastebi patys protingiausi, vadovaujančius postus visuomenėje užimantys žmonės ir nesiima jokių priemonių kad mus išvesti iš šio klystkelio?

Dėl žmogaus teisių gynėjų bandymo atšaukti Žmogaus Teisių Teismo teisėją
|

Dėl žmogaus teisių gynėjų bandymo atšaukti Žmogaus Teisių Teismo teisėją

„Karšto komentaro” internetinėje svetainėje: www.hotcommentary.com perskaičiau ponų K. Nekvedavičiaus ir R. Nekrašo raginimą LR Seimo Žmogaus teisų komitetui dėl EŽTT teisėjos D. Jočienės atšaukimo iš pareigų: “Žmogaus teisių gynėjai ragina atšaukti Lietuvos atstovę EŽTT D. Jočienę”. Perskaitęs – nusprendžiau Gerb. skaitytojams priminti teisėjos D. Jočienės požiūrį į tarptautinės teisės taikymą posovietinėje Lietuvoje ir tuo tikslu pakartotinai paviešinti dviejų ponios D. Jočienės ruoštų dokumentų tekstus. Iš tų dokumentų tekstų teisinės prasmės akivaizdžiai matosi, kad teisininkė D. Jočienė LR piliečių nuosavybės teisių klausimu turi išankstinę – su teise ir teisingumu nesuderinamą nuomonę. Ji tų dokumentų teisinį turinį pagrindžia „istoriniu faktu” – kurio tikrovėje iš viso nebuvo – kad: sovietinės okupacijos laikotarpyje buvo įvykdyta visuotinė ir vienalaikė visų LR piliečiams nuosavybės teise priklausiusių žemės valdų nacionalizacija. Aš su savo atstovaujamais žemės savininkais dar 1996 m., suradau originalius 1940-07-22 Liaudies Seimo Deklaracijos bei jos vykdymą reglamentuojančių poįstatyminių aktų tekstus ir įrodžiau – kad tokios visuotinės ir vienalaikės nacionalizacijos nebuvo. Todėl visiškai nereikia „teisiškai atkūrinėti” tai – kas niekuomet teisiškai nebuvo nutraukta. Tai reiškia, kad posovietinių “specialiųjų įstatymų” leidėjai ir jų vykdytojai atvirai apgaudinėja Tautą.

Kaip posovietinė „žemės reforma” atsiliepia šios reformos aukų gyvenimui
|

Kaip posovietinė „žemės reforma” atsiliepia šios reformos aukų gyvenimui

LR Valdžios ir valdymo institucijų pareigūnams neatsižvelgiant į teisėtų žemės savininkų protestus ir tuose protestuose pateikiamus juridiškai pagrįstus argumentus, įrodančius visišką prievartinį piliečių nekilnojamojo turto perskirstymo ekonominį ir teisinį nepagrįstumą – „žemės reforma” vadinamo proceso esmė išlieka nepakitusi: „Iš statistinio „Jono” atimti ir statistiniam „Petrui” atiduoti. Tačiau kaip nuo to – kad nenorintis pats užsidirbti lėšas nekilnojamam turtui įsigyti statistinis „Petras” naudojasi svetimo darbo produktu pagerėja bendras Lietuvos piliečių gyvenimo lygis – ir toliau lieka visiškai neaišku… Dėl posovietinėje LR gyvenimo norma tapusio piliečių nekilnojamojo turto „atėmimo” ir „suteikimo” – visuomenė dirbtinai skirstoma į dvi grupes: teisiškai nepagrįstai netenkančius nekilnojamojo turto ir teisiškai nepagrįstai gaunančius neuždirbtas vertybes. Tiems oponentams, kurie nekantrauja man priminti, kad yra ir trečioji piliečių grupė – neutralieji – siūlau kantriai skaityti toliau. Netrukus ir tai išsiaiškinsime. Pirmiausiai išsiaiškinkime posovietinių reformų poveikį savojo turto netekusiems piliečiams, kuriuos aš siūlau laikyti LR valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų savivalės aukomis.

Teisėta, bet neteisinga posovietinės Lietuvos teisė
|

Teisėta, bet neteisinga posovietinės Lietuvos teisė

Tai, kad 2008-12-24 E. Jurgelevičienės gautas dokumentas neįvardintas kaip teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis ir yra tik neįvardinto kanclerio pavaduotojos laiškas su atšviestu jos parašu leidžia suabejoti: ar tai tikrai yra oficiali Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija itin rimtos teisinės problemos sprendime? 2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime” EŽTT buvo argumentuotai skundžiamas Lietuvos valstybės vardu įvykdytas teisiškai nepagrįstų įstatymų priėmimas ir taikymas. Posovietinėje Lietuvoje tokiu būdu yra įteisinamos neteisėtos veikos – kurias prieš savo Tautą po Antrojo pasaulinio karo (II sovietinės okupacijos laikotarpyje) vykdė lietuviška sovietinė nomenklatūra – ir vykdomas tų veikų tęstinumas. 2007-08-28 Elžbietos Jurgelevičienės „Pareiškime” EŽTT skundžiami faktai yra tų neteisėtų veikų dalis. Tokias veikas Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2006 m. rezoliucijoje Nr.1481 įvardijo „totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimais”. Todėl neįtikėtina – kad tokia rimta teisinė institucija kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas – nereaguotų į Europos Sąjungoje vykdomą totalitarinio režimo nusikaltimų pasekmių įteisinimą ir tų nusikaltimų tęstinumą. Kad įsitikinti – jog E. Jurgelevičienės EŽTT apskųstus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimus Lietuvos valdžios ir valdymo bei teisėsaugos institucijų pareigūnai tiktai įvykdė – užtenka susipažinti su profesionalaus teisės specialisto advokato Š. Vilčinsko surašyto „Kasacinio skundo” turiniu.

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę
|

Apie “nuomonių pliuralizmo” vertingumą ir žmonių teisę į žodžio laisvę

Posovietinės Lietuvos politikai kaip neabejotiną vakarietišką vertybę mums primeta taip vadinamą “nuomonių pliuralizmą”. Jie aiškina, kad šiuo dviejų žodžių junginys reiškia bendrą visų žmonių pasaulėžiūrų visumą. Anot politikų kiekvienas žmogus turi teisę turėti bet kokią savo nuomonę. Tai reiškia, kad melagio, vagies ar net žmogžudžio nuomonė yra lygiavertė su normalaus protaujančio žmogaus (homo sapiens) nuomone. Ta nuomonė – kuriai demokratiniuose rinkimuose pritaria rinkėjų dauguma – nulemia tolimesnį demokratinės visuomenės gyvenimą. Taip yra teoriškai. Praktiškai šioje vietoje nuomonių lygiavertiškumas baigiasi. Labai įdomu: kasdieniniame gyvenime tie rinkėjai vadovaujasi „nuomonių pliuralizmu” įvardijama nuomonių įvairove – o rinkimuose tos įvairovės atsisako ir savo ateitį renkasi iš jų asmenines nuomones neatitinkančių politikų pasiūlymų. Tai vadinama pačia geriausia – iš per visą žmonijos istoriją sugalvotų – demokratine valstybės valdymo forma. Išsiaiškinkime – kodėl taip yra? „Nuomonių pliuralizmu” įvardijamas dviejų žodžių junginys pozityvios prasmės atžvilgiu nieko konkretaus nereiškia. Tačiau tai visiškai nereiškia – kad ši sąvoka savyje neturi ir negatyvios prasmės. Negatyvi jos prasmė pasireiškia tuo – kad su „nuomonių pliuralizmo” pagalba iš žmonių sąmonių yra ištrinama pasaulio sandaros dėsnius atitinkanti vertybių vertinimo sistema. Todėl politikų vykdomas „nuomonių pliuralizmo” praktinis taikymas mūsų gyvenimuose visuomenei nieko pozityvaus neatneša.

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose
|

Apie protingumo ir teisingumo kriterijų reikšmę ir jų vietą mūsų gyvenimuose

Mąstymo procesą žmonės supranta kaip tiesioginį informacijos valdymą, keitimą ar kūrimą. Tačiau reali mastymo proceso tikrovė yra kitokia – mastydami žmonės jokių tiesioginių veiksmų su informacija nevykdo. Tikrovėje, kuomet žmogus mąsto – tas žmogus keičia savo smegenyse vykstančius procesus: neuronų elektrinių iškrovų dažnį, grupavimą ir formą – bei (keičia) savitarpio ryšius tarp vienos grupės neuronų ir ryšius tarp neuronų grupių – esančių įvairiose smegenų dalyse. Tokie dinaminiai neuronų grupių būsenos kitimai yra tik tų pokyčių priežastimi esančio išorinio objekto (informacijos apie tą objektą) kodas – o ne pati informacija apie objektą. Pavyzdžiui, žmogaus išgirsti žodžiai sukuria du pagrindinius nervinių ląstelių pokyčius. Pirmiausiai garsinės žodžių charakteristikos žmogaus smegenyse yra perdavinėjamos kaip pirminio akustinio kodo parametrus (bet ne prasmę) atitinkantys elektriniai impulsai. Veikiant tiems impulsams sukuriamas (smegenų) nervinių ląstelių aktyvumas – kodas – yra nukreipiamas į ilgalaikę atmintį – kurią (kiekvienas) žmogus yra sukaupęs kaip savo ilgalaikio patyrimo rezultatą. Naujas, ilgalaikei atminčiai perduotas kodas su ją sąveikauja dvejopai. Jis gali aktyvuoti ilgalaikę atmintį ir sukurti naują antrinį elektrinį prasminį kodą, kuris yra „tarsi smegenyse atgijęs žodis” ir gali tapti kitų, žymiai sudėtingesnių žmogaus psichikos procesų priežastimi.

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo
|

Įsivaizduokime situaciją po “nuomonių pliuralizmo” atsisakymo

Šioje temoje mes trumpai bet argumentuotai išsiaiškinome „nuomonių pliuralizmu” vadinamo „sąmonės rūko” žalingumą. Išsiaiškinome, kad jis (be jokios protingos priežasties) sugriauna žmonių potencialias galimybes teisingai suvokti pasaulį ir savo vietą tame pasaulyje. Mano požiūriu „nuomonių pliuralizmas” yra tiesiog ideali žmonių tarpusavio supriešinimo ir suskaidymo priemonė (prisiminkime principą: skaidyk ir valdyk). Įsivaizduokime, kad mes tapome ryžtingi ir to „nuomonių pliuralizmo” bei jam giminingų absurdų ryžtingai atsisakėme. Jeigu Jūs pasakysite, kad Jums įdomu sužimoti kokį pasaulio vaizdą mes po to turėsime – aš Jums nuoširdžiai pritarsiu. Man tai taip pat labai įdomu. Visiškai galimas atvejis, kad po šio „sąmonės rūko” atsisakymo mes susidursime su mažiausiai dviem netikėtomis problemomis. Pirmoji iš jų bus ta, kad paaiškės – jog mes visi iki šiol gyvenome „valdžią turinčiųjų” melu pagrįstos, tų „valdžią turinčiųjų” savivalės sąlygomis. Antroji bus dar liūdnesnė – nes mes suvoksime, jog be pašalinio diktato mes nesuvokiame kaip ir kodėl mums reikia gyventi. Gerbiamus oponentus prašau neskubėti piktintis ir aiškinti, kad: „Jūs puikiai žinote kaip reikia gyventi” – nes jei Jūs tai žinotumėte – tai tuomet pagal tas žinias (o ne pagal „valdžią turinčiųjų” diktatą) gyventumėte jau dabar… Nepamirškime, kad senųjų bendražmogiškųjų vertybių mes esame lyg ir atsisakę, jas perkeldami į lyg ir neegzistuojančias „idealizmo” ir „mistikos” sritis.