Vilniaus evangelikų liuteronų bendruomenės kvartale Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva 1555 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, po karų ir gaisrų kelis kartus atstatyta. 1739 m. buvo padėtas esančios šventovės kertinis akmuo. Statyboms vadovavęs žymus architektas J.K. Glaubicas suprojektavo ir puošnų rokokinį altorių. 1941 m. bažnyčia buvo uždaryta, joje įrengta krepšinio salė. 1988 m. bažnyčia grąžinta liuteronams. Dėl puikios akustikos čia vyksta koncertai....
Indija nėra vien aštrių prieskonių, šventų karvių, jogos ir čakrų pravalymo šalis. Nors mūsų tautiečiai dažniausiai ten vyksta verslo reikalais arba mistinių atsivėrimų ieškodami, girdžiu, jog vis dažniau čia trumpoms ar ilgoms kelionėms išsirengia ir paprasti keliautojai. Mes šioje šalyje buvome metų pradžioje ir jau truputį aprašėme kelionę kai kuriuose portaluose. Dėmesio: noriu paprašyti nepriimti visko už gryną pinigą. Kiekvienas iš mūsų pasaulį mato savo akimis. Čia tik mano žvilgsnis, kuris galbūt suteiks jums papildomos informacijos planuojant kelionę į šią šalį. Šalis: Indija...
Maniau, kad po Siera Leonės ir Kenijos pusdykumių prie Somalio sienos manęs jau niekas nebenustebins, bet Indijoj turėjau priprasti prie žmonių gausos, elgetaujančių vaikų, elgetaujančių mamų su kūdikiais, įkyrių suvenyrų pardavėjų ir sužalotų elgetų, nors ir žinojau, kad tokių Indijoje – daug. Tačiau po dviejų savaičių prie viso to buvau visiškai pripratus, jau mokėjau į prašytojus nekreipti dėmesio ir dėl to sąžinė negraužė. Mat jau buvau patyrusi, kad kainų lygis šioje šalyje yra nepaprastai mažas – ir elgetaujantys gavę iš vieno užsieniečio 40-50...
Skirtingų keliautojų įspūdžiai apie šią šalį gali būti kardinaliai skirtingi. Jie priklausys nuo to, kokiu tikslu čia važiavai, kokią šios milžiniškos šalies dalį apkeliavai, ką aplankei ir kaip keliavai. Sugrįžus iš Indijos išankstinė nuostata tik sustiprėjo: ruošdamasis kelionei gali planuoti ją ne tik „į plotį“, bet ir „į gylį“, t. y., ne tik kokius geografinėje erdvėje išsidėsčiusius objektus nori pamatyti, bet ir kaip giliai pasirengęs į šią šalį panirti. Lengviausias variantas – rinktis kelionių agentūros iš anksto suplanuotą kelionę. Tokio varianto privalumai: privažiavus...
Pasiskiepyti nuo keleto ligų – vienintėliai mano rūpesčiai prieš išvykstant mėnesiui į Indiją. Visa kita patikėjau „Voyage-Voyage“ vadovui Dariui. Jis pamėgino su manimi trumpai aptarti kelionės maršrutą „Delis – Džaipur – Agra – Varanasi. Ką manai?“ gavau elektroninį laiškelį. „Ok“ atsakiau iš karto, nes šie pavadinimai šiaip ar taip man nieko nesakė. Svarbiausia atrodė nusigauti į Indiją – savo svajonių ir stebuklų kraštą. Sąmoningai prieš kelionę nieko apie šalį neskaičiau ir „google“ neieškojau jokių paveiksliukų – viską patirti ir atrasti troškau pati. Aštuonios...
Kelionės susideda iš vizijos, jos įgyvendinimo ir apibendrinimo. Kelionės vizija atsiranda sapne, nejučiomis ir nežinant netgi artimiausiems žmonėms, kaip meilė. Tuomet, kai pasąmonėje užsimezga mintis apie kelionę, žmogus nežino, kad jis jau jos „laukiasi”. Vėliau pradedama jausti viduje pokyčius, t.y. poreikį kelti sparnus į kelionę. Aplinkos ir žiniasklaidos dėka, asmuo jau jaučia, kad reikės traukti į kalnus. Jis bijo šios kelionės, nes ten dar nebuvo, bet morališkai tam momentui ruošiasi. Tiesa, atsiranda artimieji, draugai ar tėvai, kurie bando šiam žingsniui sutrukdyti, tačiau nugalimi...
Norisi atostogų, bet jos dar toli. Todėl mintis pradeda nardyti prisiminimuose ir ieško atgaivos. Gal atgaivos kasdienių darbų rutinoje galima būtų pasiieškoti egzotikoje ? Du bene labiausiai egzotiški kraštai man – Islandija ir Rusija. Sunku rašyti apie Islandiją taip, lyg krizės ir nebūtų buvę. Kokia ji dabar – ši mažytė egzotiška šalis – neįsivaizduoju. Užsimerkiu ir rašau taip, lyg krizės niekad nebūtų buvę. Nacionalinio charakterio atspindžių, įspaudų mene tyrinėtojai teigia, kad jie kinta, transformuojasi ir nėra pastovūs, atsparūs laikui. Galbūt. Bet visgi kažkokia...
Kelionių mokslo sudedamoji dalis - filosofija. Žmogaus baimė begalinė, fantazija taip pat, o norai, visų didžiausi. Jie nugali viską, netgi baimę. Kai vaikštai riba tarp šio ir ano pasaulio, pirmasis tampa labai brangus, tačiau noro keliauti atsiranda dar daugiau. Kai namuose žvelgiau pro rasotą kambario langą, ant palangės sėdintis mano katinas mąstė: „Ko tie žmonės sau ieško kituose kraštuose, juk maisto turi ir šaldytuve? Ko beldžiasi velniai žino kur, lenda į upes, kur patys vos netampa žuvų ėdalu, juk geriau doroti žuvį pačiam,...
Jaunystėje atostogų nė nereikia – užtenka paūžti su draugais, nusibelsti vakarui į kokį pusrūsį išgerti vyno ar alaus, na, pašokti – ir nuovargio nė ženklo. Gera užsitemdyti, aklinai užsitraukiant naktines užuolaidas, pasileisti garsiai mėgstamą muziką, kad decibelai trinktelėtų per ausų būgnelius. Ir vėl – kaip po atostogų. Dabar – jokių rūsių ar pusrūsių, anei naktinių užuolaidų, tamsos, triukšmo ir drėgmės. Šiandien mano atostogų šalyje – šviesa ir ramybė. Na, ir šiluma. Ir būtinai, kad ji būtų didelė – bent trys savaitės. Žinoma, geriau...
Kelionėse mane domino ir domina erdvėlaikio supratimas. Thomas Mannas romane „Užburtas kalnas“ svarsto apie tiesioginę laiko ir erdvės priklausomybę. Regis, kalbama apie Rusiją iki Pirmojo pasaulinio karo, tačiau „užkabinami“ rusiško mentaliteto bruožai, kurie akivaizdūs ir šiandien. Kas nevertina erdvės, tas nebrangina laiko. Rusai ją paviršutiniškai, nešeimininkiškai, atgrubnagiškai grybštelėdami tvarko lyg apžvelgdami aplaidžiu ir nuobodžiaujančiu žvilgsniu neišmatuojamas platybes pro traukinio langą kelias paras trunkančioje kelionėje. Ir atvirkščiai, prisiminkime Olandijos, Japonijos gyventojų tikslumą, taupumą visose srityse ir atrasime tiesioginę priklausomybę su žemės stygiumi. Dažnai pagalvoju,...
