Žiniasklaida siūlo pasirinkti „gražiausią“ tiesą
Jaunystėje labai žavėjausi dėde, kuris sakė, kad yra konservatorius, bet skaito ir socialistų laikraštį. Jis norėjo susipažinti su pažiūromis ir argumentais, besiskiriančiais nuo jo paties tam, kad jo protas visuomet turėtų iššūkių. Politikai, žinoma, visuomet gerai suprato žiniasklaidos kaip karo ginklo galią. Suteikdami tokią politinę reikšmę žiniasklaidai, kai kurie politikai perėjo nuo kritikos prie švelnesnių būdų tam, kad galėtų žiniasklaidą kontroliuoti. Pamenu žiniaskaidoje plintančius pranešimus iš fronto linijos. Vienas labiausiai aktualizuotų pranešimų buvo tai, kad sąjungininkų armija privalo elgtis kuo geriausiai. Nebuvo nė vieno pranešimo apie esminius karo eigos įvykius. Tad, ar visi tie pranešimai pateikė mums tikrą istoriją? 1991 metų karas Golfo įlankoje atrodė „labiausiai televizijos nušviestas karas“. Tačiau publikai buvo pateikiamas toks vaizdas, kuris tiko Amerikos vadovaujamoms pajėgoms. Buvo kalbama apie geras technologijas naudojančius ir menkų nuostolių patiriančius karius, nors tiesa buvo visiškai kitokia. Tą kitokią tiesą atskleisdavo Žmogaus teisių apsaugos organizacijų pranešimai. Vakaruose mes didžiuojamės žodžio laisve. Ji – reikšminga.Laisvė reiškia pasirinkimą. Minties laisvė leidžia pasirinkti iš skirtingų idėjų, perspektyvų ir pažiūrų. Režimai, kurie šiurkščiai kontroliavo žiniasklaidą, kad ši neatskleistų jų melo, nėra naujiena. Stalinas, Hitleris, Musolinis naudojo tokią taktiką. Taip pat ir Sadamas Huseinas. Lyginant su šių tironų pastangomis, Vakarų demokratijų bandymai kontroliuoti žiniasklaidą atrodo menki ir nežymūs.