Filosofija

ĮŽANGA

“Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena”
J. V. Getė

Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis.

Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka pašto ženklus, kiti domisi sportu, o dar kiti užsiima rankdarbiais. Tačiau, jei aš domiuosi arkliais, tai negaliu reikalauti, kad visi domėtųsi tuo pačiu. Tačiau, ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms – nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena?

Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto, reikia meilės, globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.

Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje.

Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Manau, kad panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės ir kaip atrodo pasaulis.

Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug. Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.

Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.

Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime.

Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį.

Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis taip padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame to pasaulio dalis. Mes suvokiame, kad dalyvaujame kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas – didžiulė mįslė.

Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta.

Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas – net mįslingas ir mistiškas. Sako, kad ir filosofai kaip ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip ir mažas vaikas.

Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos.Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma gausybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti.

Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis.

Apie 700 metus prieš Kristų nemažai graikų mitologinės medžiagos užrašė Homeras ir Heziodas. Kai mitai buvo užrašyti, apie juos buvo galima diskutuoti.

Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg jau panašūs į žmones. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai.

Tuo metu graikai įkūrė daugybę miestų – valstybių Graikijoje, graikų kolonijose. Čia vergai atlikdavo visą fizinį darbą, tad laisvieji piliečiai galėjo daug laiko skirti politikai ir kultūrai.

Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo perversmas. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Kiekvienas žmogus galėjo kelti filosofinius klausimus, atmesdamas senovės mitus.

Įprasta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo paremto patyrimu ir protu.

Bet, manau, reikėtų viską aptarti iš eilės.

MITINIS PASAULĖVAIZDIS

Kalbant apie mitinį pasaulėvaizdį, norėčiau pasiremti senovės skandinavų mitais.

Be abejo, dauguma yra girdėję apie Torą ir jo kūjį. Prieš krikščionybei pasiekiant Norvegiją, žmonės Šiaurėje tikėjo, kad Toras važinėja po dangų ratais, kuriuos traukia du ožiai. Kai užsimoja savo kūju, ima žaibuoti ir griausti. Žodis “griaustinis” kaip tik ir reiškia “Toro griausmas”.

Kai ima žaibuoti ir griausti, užeina lietus. Vikingų laikais lietus buvo gyvybiškai svarbus valstiečiams. Todėl Toras buvo garbinamas kaip vaisingumo dievas.

Taigi mitinis atsakymas į klausimą, kodėl lyja lietus, buvo toks: todėl, kad Toras mosuoja kūju. O palijus sužaliuoja ir suveši laukai. Žmonėms buvo neaišku, kaip augalai dirvoje gali augti ir vesti vaisius. Bet valstiečiams nereikėjo aiškinti, jog tai susiję su lietumi. Visi manė, kad lietų sukelia Toras. Todėl jis tapo vienu iš svarbiausių senovės skandinavų dievu.

Toras buvo svarbus ir dėl kitos priežasties. Tai susiję su viso pasaulio tvarka.

Vikingai įsivaizdavo, kad jų pasaulis yra sala, kuriai nuolatos gręsia išoriniai pavojai. Šią pasaulio dalį jie vadino “Midgardu”. Tai reiškė “vidurinė karalystė”. Midgardui priklausė ir Asgardas, kur gyveno dievai. Už Mitgardo buvo Utgardas, kur gyveno grėsmingieji troliai, kurie įvairiausiomis suktybėmis bandė sunaikinti pasaulį. Tokios piktos pabaisos vadinamos “chaoso jėgomis”. Senovės skandinavai ir dauguma kitų kultūrų žmonių suprato, kad gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi.

Troliai galėjo sunaikinti Midgardą pagrobdami vaisingumo deivę Frėją. Tada žemėje viskas nustotų augti, moterys nebegimdytų vaikų. Todėl buvo labaisvarbu, kad gerieji dievai neduotų troliams valios.

Ir čia svarbus Toro vaidmuo. Jo kūjis ne tik atnešdavo lietų, bet taip pat buvo pagrindinis ginklas kovoje su grėsmingomis chaoso jėgomis. Kūjis suteikė jam bemaž neribotą galią. Kūjis visada grįždavo pas torą kaip bumerangas.

Taip mitai aiškino gamtos reiškinius ir priežastis, dėl kurių vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio jėgų. Vėliau būtent tokių mitinių aiškinimų filosofai ir norėjo atsikratyti.
Kai žmones ištikdavo sausra ar užpuldavo ligos, jie negalėdavo sėdėti ir laukti, kol įsikiš dievai. Žmonės patys turėjo kovoti su blogiu. Tai buvo daroma atliekant įvairius apeiginius veiksmus arba ritualus.

Svarbiausias senovės skandinavų ritualas buvo aukojimas. Aukoti dievui – tai sustiprinti jo galią. Žmonės privalėjo aukoti dievams, kad šie įgytų stiprybės ir nugalėtų chaoso jėgas. Auka galėjo būti gyvulys. Torui buvo priimta aukoti ožius. Pasitaikydavo, kad Odinui būdavo paaukojamas ir žmogus.

Garsiausią Norvegijoje mitą sužinome iš poemos Trimo nelaimė. Čia pasakojama, kaip kartą Toras prigulęs pamiegoti, o atsibudęs neberado savo kūjo. Toras perpykęs ir su savo bendražygiu Lokiu jis nuėjęs pas Frėją ir paprašęs paskolinti sparnus, kad lokis galėtų nuskristi ir išsiaiškinti, ar ne troliai pavogę kūjį. Lokis sutinka jotunų karakių Trimą, kuris išties ima girtis, kad užkasė kūjį aštuonių mylių gylyje po žeme. Ir priduria, kad dievai negausią kūjo, kol jis negaus į žmonas Frėjos.

Gerieji dievai pakliūva į siaubingą įkaitų dramą. Trolių rankose svarbiausias dievų ginklas, o su tuo negalima taikstytis. Kol Troliai turės toro kūjį, jų valioje bus visas dievų ir žmonių pasaulis. Mainais už kūjį jie reikalauja Frėjos. Tačiau tokie mainai taip pat neįmanomi. Jeigu dievai turės atiduoti vaisingumo deivę – visos gyvybės globėją – tuomet pievose nuvys žolė, dievai ir žmonės bus pasmerkti pražūčiai. Padėtis be išeities. Toliau lokis prašo Frėją persirengti nuotakos rūbais, nes ši turinti tekėti už trolio. Frėja supyksta, ir sako, kad žmonės manys, jog ji dėl vyrų pametusi protą, jei sutinka tekėti už trolio.

Tada dievą Heimdalą aplanko išganinga mintis. Jis pasiūlo Tora perrengti nuotaka. Toras nelabai susižavi pasiūlymu, bet supranta, kad tai vienintelė galimybė dievams atgauti kūjį – paklausyti Heimdalo patarimo. Gavęs kūjį Toras nudobia Trimą, o po to ir visą likusią jotunių giminę. Taigi šiurpi teroristinė drama baigėsi laimingai.

Štai toks mitas. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Manau, paaiškinimas galėtų būti toks:
Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyje. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį?

Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį jį pavyksta vėl atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti atsakymus žmonėms į tai, ko jie nesupranta.

Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias, su mitais susijusias, religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kik prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai.

Šiaip ar taip yra žinoma, kad žmonės daugelyje pasaulio kraštų inscenizuodavo metų laikų mitą, norėdami pagreitinti gamtos procesus.

Yra išlikę daugybė mitų apie Torą, Odiną, Freirą ir Frėją, Hodą ir Balderą – ir dar daug kitų dievų. Mitiniai vaizdiniai gyvavo visame pasaulyje, kol filosofai ėmė juos griauti. Ir graikai vadovavosi mitiniu pasaulėvaizdžiu. Ilgus šimtmečius pasakojimai apie dievus buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikijoje dievų vardai buvo Dzeusas ir Apolonas, Hera ir Atėnė. Paminėjau tik keletą.

Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą. Mitų kritikos pavyzdžių randame Ksenofano raštuose. “O mirtingieji mano, kad dievai gimdo vienas kitą, turi taip pat drabužius jie, balsą ir kūną kaip žmonės… Savo dievus etiopai vaizduoja juodus ir bukanosius, o trakai sako, kad jie šviesiaakiai ir rudaplaukiai”.

Galime teigti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto protu ir logika. Pirmieji graikų filosofai norėjo paaiškinti gamtos reiškinius gamtiškai.

“Kurs atmeta visas išminties taisykles ir veikia akstinamas geidulingumo, tas nepasiekia tobulumo nei palaiminimo ir gyvėjimo tako “
Bhagavad Gita

NATŪRFILOSOFAI

Vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą.

Pirmieji filosofai graikijoje vadinami “natūrfilosofais’, nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.

Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jao kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog ‘kažkas’ yra amžina.
Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žemė – aukštais medžiais ir margaspalvėmis gėlėmis.

Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu – pavyzdžiui, gyvybe?

Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nėra lengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomonė, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno kažkur pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti ‘kažkas”, iš ko viskas kyla ir į kur sugrįžta.

Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausiai bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ar griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje.

Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.

Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Tačiau žinoma pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų “sritis’ buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

KĄ MĄSTĖ TRYS MILETO FILOSOFAI

Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra talis iš graikų kolonijos Mileto mažojoje Azijoje. Jis nemažai keliavo po pasaulį. Be kita ko, pasakojama, kad jis nustatęs Egipto piramidžių aukštį, išmatuodamas jų šešėlį tuo metu, kai jo paties šešėlis atitiko ūgį. Jis taip pat apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr.

Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.

Lankydamasis Egipte jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas pasitraukia iš žemupio lygumų. Gal taip pat matė, kaip po lietaus pasirodo varlės ir sliekai.
Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu.

Taip pat Talis pasakęs, jog “visur pilna dievų’. Galime tik spėti, kas norėta tuo pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.
Kitas žymus filosofas yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje’., tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas “neapibrėžta”.

Trečiasis filosofas iš mileto buvo Anaksimenas. Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai.

Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau sutankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.

Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo “oras” arba “garai”. Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje.
…niekas neatsiranda iš nieko…

Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena – ir tik viena – pirminė medžiaga, iš kurios atsiranda visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu ? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.

Apie 500 m. pr. Kr. Keletas filosofų gyveno kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie “elėjiečiai” suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas.

Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas Iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką.

Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu.

Žinoma, parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą.

Mes dažnai sakome “nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis”. Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad juslės mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas “juslinės regimybės” formas.

Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis.

NIEKAS NESTOVI VIETOJE

Parmenido amžininkas buvo Herakleitas, gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas.

“Niekas nestovi vietoje”, – sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime “dukart įbristi į tą pačią upę’. “Kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti’.
Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis polnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, tai ir nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, tai ir nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, tai nevertintume ir taikos. Jei nebūtų žiemos, tai nematytume, kad jau pavasaris.

Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs.

“Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, alkis ir sotumas”, – teigė jis. Čia jis vartoja žodį “Dievas’, bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas – arba dieviškumas – yra kažkas, apimantis visą pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolat kintančioje ir priešybių pilnoje gamtoje.

Vietoj žodžio “Dievas” jis dažnai pavartoja graikišką žodį “logos” – “protas”. Nors mes, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras “pasaulinis protas’, kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis “pasaulinis protas” arba “gamtos dėsningumas”, yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais.

Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešingybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visumą. “Kažką”, kas yra visa ko pagrindas, jis vadino “Dievu”, arba “logu”.

Parmenidas ir Herakleitas iš dalies buvo visiškos priešingybės. Parmenido protas teigė, kad niekas negali kisti. Tačiau Herakleitas juslėmis lygiai taip pat aiškiai suvokė, kad gamtoje viskas be paliovos kinta. Katras buvo teisus? Ar mums tikėti tuo, ką sako protas, ar pasikliauti juslėmis?

Parmenidas sako, kad niekas nekinta ir todėl juslinis suvokimas yra nepatikimas. O herekleitas tvirtina, kad viskas kinta ir juslėmis galima pasikliauti.

Vargu ar galėtų labiau skirtis filosofų nuomonės. Bet katras buvo teisus? Teisus buvo Empedoklis iš Sicilijos, parodęs kelią iš aklavietės, kurioje buvo atsidurusi filosofija. Jis teigė, kad ir Parmenidas, ir Herakleitas buvo vienu atveju teisūs. Tačiau vienu punktu jie abu klydo.

Empedoklio nuomone, didžiulis nesutarimas atsirado dėl to, kad filosofai įtikėjo, jog egzistuoja tik viena pirminė medžiaga. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet praraja tarp to, ką sako protas, ir to, ką matome savo akimis, būtų neperžengiama.

Žinoma, kad vanduo negali virsti žuvimi arba plaštake. Vanduo išvis negali kisti. Grynas vanduo lieka grynas vanduo per amžius. Taigi Parmenidas buvo teisus sakydamas, kad “niekas nekinta”.

Tuo pat metu Empedoklis pritarė Herakleito nuomonei, kad privalome tikėti tuo, ką mums sako juslės. Turim tikėti tuo, ką matome, o matome nuolatinę gamtos kaitą.

Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną “pagrindinį elementą”. Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus. Tomis keturiomis šaknimis jis laikė žemę, orą, ugnį ir vandenį.

Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad šie keturi elementai susijungia ir vėl išsisklaido. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais.

Visa tai galima būtų palyginti su tapyba. Jei dailininkas teturi vieną spalvą, pavyzdžiui, raudoną, tai jis negali nutapyti žalių medžių. Bet jeigu turi geltoną, mėlymą, raudoną ir juodą spalvas, tada jis galės išgauti šimtus spalvų, maišydamas jas įvairiais santykiais.
Empedoklis neatsitiktinai gamtos “šaknimis “ laikė būtent žemę, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Jie matė, pavyzdžiui, kokią reikšmę visai gyvybei gamtoje turi saulė ir, be abejo, žinojo apie žmonių ir gyvūnų kūno šilumą.

Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino “meile” ir “neapykanta”. Tai, kas daiktus sujungia, ir yra “meilė”, o kas išskiria – “neapykanta”.

Taip jis įvardino “medžiagą” ir “jėgą”. Mūsų dienų moksle tai vadinama “pagrindinėmis medžiagomis” ir “gamtos jėgomis”. Šiuolaikinis mokslas teigia, kad visus gamtos reiškinius galima paaiškinti kova tarp įvairių pagrindinių medžiagų ir tik kelių gamtos jėgų.

Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi “žemė”suvokiama tai, kas yra iš žemės. “Oras” – suvokiama tai, kas yra iš oro. Jeigu akiai trūktų bent vieno iš keturių elementų, tai mes nematytume visos gamtos.

Kitas filosofas, kuris nesutiko, kad tam tikra pirminė medžiaga – pavyzdžiui, vanduo – gali pavirsti į tai, ką matome gamtoje, buvo Anaksagoras. Jis taip pat paneigė, kad žemė, oras, ugnis arba vanduo gali virsti krauju arba kaulais.

Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiomis dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukųturi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome.

Pora šiuolaikinių pavyzdžių galbūt parodys, ką Anaksagoras turėjo galvoje. Šių dienų lazerine technika galima sukurti vadinamąsias “hologramas”. Pavyzdžiui, jeigu holograma, vaizduojanti automobilį, suardoma, mes vistiek matysime viso automobilio vaizdą, net jei teturėsime tą hologramos dalį, kuriuoje pavaizduotas amortizatorius. Taip yra dėl to, kad visas motyvas yra užfiksuotas kiekvienoje mažiausioje dalelėje.

Anaksagoras įdomus dar tuo, kad yra pirmas mums žinomas Atėnų filosofas. Kilęs iš mažosios Azijos, tačiau būdamas 40 metų persikėlė į Atėnus. Čia Anaksagoras buvo apkaltintas erezija ir galiausiai turėjo palikti miestą. Be kita ko, yra pasakęs, kad Saulė yra ne dievas, o įkaitusi masė, didesnė už Peloponeso pusiasalį. Apskritai Anaksagoras domėjosi astronomija. Jis teigė, kad visi dangaus kūnai sudaryti iš tų pačių medžiagų kaip ir Žemė. Be to, Anaksagoras paaiškino, dėl ko vyksta Saulės užtemimai.

Stebėtina, kad senieji graikų filosofai ieškojo tiesos vien protaudami, negalėdami atlikti jokių cheminių bandymų, kaip šių dienų mokslininkai. Aš manau ,jog filosofojos negalima išmokti, bet galbūt įmanoma išmokti filosofiškai mąstyti.

Kalbėdami apie garsiuosius filosofus, negalime nepaminėti garsaus natūrfilosofo Demokrito. Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų “kinta”. Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kuriuos yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausiais daleles Demokritas pavadino atomais.

Žodis “atomas” reiškia “nedalus”. Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog tao, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba.

Be to statybinė gamtos medžiaga turi būti amžina – nes iš nieko niekas neatsiranda. Čia Demokrito nuomonė sutampa su Parmenido ir elėjiečių. Taip pat jis teigė, kad visi atomai turi būti kieti ir tankūs. Tačiau negali būti vienodi. Jei visi atomai būtų vienodi, negalėtume dorai paaiškinti, kaip iš jų viskas susidarė, pradedant riešutais ir alyvmedžiais, baigiant ožkos kailiu ir žmonių plaukais.

Pasak demokrito, gamtoje yra nesuskaitoma galybė įvairių atomų. Vieni jų apvalūs ir glotnūs, kiti netaisyklingi ir kampuoti. Būdami skirtingų formų, atomai ir gali sudaryti pačius įvairiausius kūnus. Tačiau kad ir kiek ir kokių skirtingų jų būtų, atomai yra amžini, nekintantys ir nedalūs.

Kai koks nors kūnas, pavyzdžiui, medis arba gyvūnas, žūva ir suyra, atomai išsisklaido ir vėl gali sudaryti naujus kūnus. Atomai juda erdvėje, bet, turėdami įvairių “kabliukų’ ir “ąselių”, nuolatos prisijungia prie aplink matomų daiktų.

Šiandien bemaž be išlygų galima teigti, jog Demokrito atomų teorija buvo teisinga. Gamta iš tikrųjų yra sudaryta iš skirtingų “atomų”, kurie tai susijungia, tai vėl išsiskiria. Šiandien mokslas nustatė, kad atomus galima padalinti į dar mažesnes “elementariąsias daleles”. Šios vadinamos protonais, neutronais ir elektroidais. Galbūt ir jie gali skilti į dar mažesnes daleles. Tačiau fizikai laikosi nuomonės, kad kažkur turi būti riba. Privalo egzistuoti kažkokios mažiausios dalelės, iš kurių susideda gamta.

Demokritas neturėjo šiuolaikinių elektroninių prietaisų. Jo vienintelis tikras įrankis buvo protas. Bet protas neleido jam rinktis. Jei pripažinome, kad niekas negali kisti, kad iš nieko niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, tuomet gamta turi būti sudaryta iš mažyčių plytelių, kurios susijungia ir vėl išsiskiria.

Demokritas nemanė, jog yra kokia nors “jėga”, arba “dvasia”, kuri kišasi į gamtos procesus. Pasak jo, egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Kadangi jis netikėjo niekuo daugiau, išskyrus materiją, mes jį vadiname materialistu.

Kaipgi Demokritas įsivaizdavo, kad sielą sudaro apvalūs ir glotnūs “sielos atomai”? Kai žmogus numiršta, sielos atomai išsisklaido į visas puses. Vėliau jie gali tapti naujos, gimstančios sielos dalimi.

Tai reišia, kad žmonės neturi nemirtingos sielos. Ir šios nuomonės laikosi nemažai žmonių mūsų dienomis. Kaip ir Demokritas, jie mano, kad “siela”yra susijusi su smegenimis ir smegenims suirus mes nebegalime turėti jokios sąmonės.
Savo atomų teotija Demokritas šiek tiek nutolo nuo graikų natūrfilosofijos. Jis pritarė Herakleito nuomonei, kad viskas gamtoje “juda”. Nes formos atsiranda ir išnyksta. Tačiau už viso to, kas “juda” slypi amžini ir nekintami daiktai, kurie “nejuda’. Juos Demokritas pavadino atomais.

Tačiau tuo metu, kai graikų filosofai pabandė surasti natūralius gamtos procesų paaiškinimus, atsirado istorijos mokslas, kuris bandė surasti natūralias pasaulio istorijos priežastis. Žymiausi graikų istorikai buvo Herodotas ir Tukididas. Kai graikų filosofai pasuko naujo mąstymo keliu, atsirado graikų medicina, kuri bandė surasti natūralius ligos ir sveikatos paaiškinimus. Manoma, kad graikų medicinos pradininkas buvo Hipokratas.
Taigi natūrfilosofija atmetė mitinį pasaulėvaizdį. Taigi toliau galėtume paanalizuoti ir susipažinti su žymiausiais antikos filosofais. Tai – Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Kiekvienas šių filosofų savaip prisidėjo prie Europos kultūros kūrimo.

ATĖNŲ FILOSOFIJA

Natūrfilosofai, pasirodo, dar vadinami “ikisokratikais”, nes visi gyveno prieš Sokratą. Sokratas yra pirmasis filosofas, gimęs Atėnuose, jis pats ir du jo sekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Sokrato laikais Atėnuose susitelkia graikų kultūrinis gyvenimas. Pereinant nuo natūrfilosofų prie Sokrato, pasikeičia ir pati filosofijos kryptis.

Apie 450 m. pr. Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Atėnuose didžiausiais dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje.
Ilgainiui Atėnuose susiformavo demokratinė valdymo forma su tautos susirinkimais ir teismais. Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujantys mokitojai ir filosofai. Jie pasivadino “sofistais”. Šis žodia reiškia – išminčius.

Sofistus ir natūrfilosofus siejo vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo.

Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairiį valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai ir miestų – valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste – valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai.

Reikia pripažinti, kad pasaulio matę sofistai Atėnuose galėjo sukelti aršias diskusijas, teigdami, kad nėra jokių absoliučių teisingo elgesio normų. Sokratas, priešingai, stengėsi įrodyti, jog kai kurios normos išties yra absoliučios ir visiems bendros.

Sokratas – galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku.

Sokrato veiklos esmė ta, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Dėdamasis nežinančiu sokratas kaip tik priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo apsimesti nežinančiu – arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama “sokratiškąja ironija”. Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mąstymo silpnąsias vietas.

Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jo mokiniai.

Sokratas žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. Osvarbiausia – jį kankino tai, kiek mažai jis žino. Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką – kad nežino nieko. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik yas, kuris elgiasi teisingai, tampa “teisingu žmogumi’. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo klaidas. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai teisinga ir kas klaidinga. Priešingai nei sofinistai, jis manė, kad gebėjimas atskirti teisingą poelgį nuo neteisingo slypi prote, o ne visuomenėje. Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip taoti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai.

Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, Platonui padarė neišdildomą įspūdį ir nulėmė visos jo filosofinės veiklos kryptį. Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši mokykla gavo Akademijos pavadinimą. Kaip filosofą platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas ‘juda’. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekinta gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Jis bando surasti nuosavą “tikrovę”, kuri yra amžina ir nekintama. Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, “teka”. Taigi nėra jokių pirminių medžiagų, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso ‘jusliniam pasauliui”, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią ‘formą ‘, kuri yra amžina ir nekintama.

Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su jokia “pirmine medžiaga”. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniaia arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Platonas manė, kad už “juslinio pasaulio” privalo būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, “pavyzdžiai”. Šią sampratą vadiname platono idėjų teorija.

Platonas tikrovę padalino į dvi dalis. Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį arba netobulą žinojimą. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje “teka”. Taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos. Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris “teka”. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukis to paties likimo kaip visa kita (pav. Muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. Taip pat Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai.
Daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja ir kritikuoja jo idėjų teotiją. Pirmasis kritikas buvo jo Akademijos mokinys Aristotelis.

Aristotelio nuomone, platonas viską apvertė aukštyn kojom. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinęs, kad viskas, ką matome gamtoje tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje – taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės.

Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, kad Platonas “padvigubina daiktų skaičių”. Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirti pojūčius į atskiras grupes. Aristotelis to neneigė. Priešingai, jis teigė, kad protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai “tuščias”. Vadinasi, žmogus neturi įgimtų ‘idėjų’.

Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė.

Norėdamas “sutvarkyti ‘ būtį, Aristotelis pirmučiausiai nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalinti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai – tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti.

Negaliu nesutikti su Aristoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai iš esmės skiriasi, pavyzdžiui, rožė ir akmuo. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui rožė ir arklys. Be to manyčiau, kad esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai?
Visi gyviai sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti.

Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio “laiptelio”stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį.

Dar vienas labai įdomus Aristotelio išmąstymas yra tai, kad jis teigė, kad yra trys laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis – laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji – tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.

Aristotelis pabrėžia, kad tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi būti visos trys sąlygos. Jis atmeta bet kokią vienpusiškumą. Jei Aristotelis būtų gyvas šiandien, jis pasakytų, kad žmogus, besirūpinantis savo kūnu, gyvena taip pat vienpusiškai – ir ydingai – kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai.

HELENIZMAS

Maždaug prieš 50 m. pr. Kr. Karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma. Naujoji galinga valstybė užgrobė visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos įsivyravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Taip prasidėjo Romos laikai, dar vadinami vėlyvąja antika. Dar nespėjus romėnams užkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikų kultūrine provincija. Tad graikų kultūra – ir graikų filosofija – vaidino svarbų vaidmenį dar ilgai po to, kai iš graikų politinės galybės teliko atminimas.

Helinizmui būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai garbino savo “dievus’ ir pripažino savo religiją. Dabar įvairios kultūros buvo suplaktos viename dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile.
Anksčiau žmonės jautė stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu – valstybe. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros. Ir iš vis vėlyvajai antikai būdingas religinis netikrumas, kultūros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, kad pasaulis suseno.

Naujosioms helenizmo laikų religijoms bendra tai, jog dauguma jų mokė, kaip žmogus gali būti išgelbėtas nuo mirties. Šis mokymas dažnai būdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptąjį mokymą ir atlikdamas tam tikrus ritualus, žmogus galėjo tikėtis sielos nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tam tikra įžvalga į tikrąją visatos prigimtį neretai turėdavo tokios pat reikšmės sielos išganymui kaip ir religinės apeigos.

Tačiau ir filosofija vis daugiau krypo į “išganymą’ ir gyvenimo paguodos ieškojimą. Filosofinė įžvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turėjo išgelbėti žmones nuo mirties ir pesimizmo. Taip išnyko riba tarp religijos ir filosofijos.

Helinizmo hilosofija nebuvo labai originali. Negimė nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Helenistinė filosofija toliau bandė spręsti problemas, kurias iškėlė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandė atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi ir mirti. Taigi, daugiausiai buvo nagrinėjama etika. Buvo skiriama 4 filosofinės kryptys.

Kinikai, kurie pabrėžė, kad tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė – nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems.

Iki šių dienų kalbame apie “stoikišką ramybę” žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų. Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs “kosmopolitai”. Jie buvo atviresni to meto kultūrai, pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika.

Epikūrininkai išplėtojo Aristipo malonumo etiką ir sujungė ją su Demokrito atomistika. Priešingai negu stoikai, epikūrininkai nerodė didelio susidomėjimo politika ir visuomeniniu gyvenimu. Epikūras pats apobendrino savo išlaisvinančią filosofiją, išvadas pavadindamas “keturiomis gydančiomis žolelėmis”:
“Dievų nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimę nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti. “.

Vis dėl to, ryškiausia vėlyvosios antikos filosofinė kryptis daugiausia buvo inspiruota Platono idėjų teorijos. Ta kryptis vadinama neoplatonizmu. Neoplatonizmas vėliau turėjo didelę įtaką krikščionybės teologijai.

DVI KULTŪRINĖS SANKLODOS

Maždaug prieš 4000 metų, prie juodosios ir Kaspijos jūrų gyveno indoeuropiečių protėviai. Netrukus jų gentys didelėmis bangomis ėmė plūsti pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi – į Graikiją, Italiją, Ispaniją, į vakarus per Vidurio Europą – į Angliją ir Prancūziją . Atėję indoeuropiečiai įsiliedavo į senbuvių kultūras, tačiau vyrauti imdavo indoeuropiečių religija ir kalba. Akivaizdūs įvairių indoeuropiečių kultūrų panašumai atsispindi ir mąstysenoje. Indoeuropiečiams bendra tai, kad pasaulyje jie matė nuolatinę dramą, kur žūtbūtinai grumiasi gėrio ir blogio jėgos. Indoeuropiečiai bandė susidaryti pasaulio raidos “vaizdą”.

Dvi didžiausios Rytų religijos – induizmas ir budizmas – yra indoeuropiečių kilmės. Graikų filosofija – taip pat, ne veltui, viena vertus, tarp induizmo ir budizmo ir, kita vertus, graikų filosofijos esama nemažai paralelių. Neretai induizmas ir budizmas pabrėžia, jog dieviškojo prado esama visur ir kad žmogus per religijos pažinimą galįs pasiekti vienybę su Dievu.

Viskas prasidėjo nuo to, kad Dievas sukūrė pasaulį. Tada ateina Jėzus. Jis buvo ne vienintelis, pasiskelbęs žadėtuoju Mesiju. Jis sakė, kad turime mylėti ir save patį, ir savo priešus. Jėzuz pabrėžė, jog nė vienas žmogus negali užsitarnauti Dievo malonės. (Tuo tikėjo daug graikų). Jėzuz, kalbėdamas savo laikų kalba, mokėjo meistrškai suteikti seniems žodžiams visiškai naują ir platesnį turinį. Jo radikalios mintys kirtosi su tiek interesų ir valdžios pozicijų, kad jį reikėjo pašalinti iš kelio.

Krikščionybės atėjimas į graikų – romėnų pasaulį reiškė dramatišką dviejų kultūrinių sanklodų susidūrimą. Tačiau tai buvo ir vienas iš didžiausių istorijoje kultūrinių permainų. Nuo pirmųjų graikų filosofų praėjo beveik tūkstantis metų. Kitas laikotarpis, trūkęs apie tūkstantį metų – tai krikščioniškieji viduramžiai.

VIDURAMŽIAI

529 m. Bažnyčia uždarė Platono Akademiją Atėnuose. Tais pačiais metais įsikūrė Benediktinų ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuolių ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip krikščionių bažnyčia uždėjo savo leteną ant graikų filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas švietimo, mąstymo ir tyrinėjimo monopolis.

Viduramžiai iš tiesų reiškia laikotarpį, įsiterpusį tarp dviejų kitų epochų. Viduramžiai buvo suvokiami kaip “tūkstančio metų naktis”, temdžiusi europą tarp antikos ir renesanso. Pirmaisiais amžiais po 400 metų kultūra tikrai išgyveno nuosmukį. Romos laikais buvo pasiekta “aukšta kultūra”. Viduramžiais vėl įsigalėjo natūrinis ūkis ir pekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė vadinamasis feodalizmas. Ką galėčiau pasakyti apie kulūrą, tai graikų – romėnų kultūra iš dalies buvo išsaugota Romos katalikų kultūros vakaruose, iš dalies – rytų Romos kultūroje rytuose ir iš dalies – arabų kultūroje pietuose. Labai apibendrintai galima būtų sakyti, kad neoplatonizmas buvo išsaugotas vakaruose, Platonas – rytuose, Aristotelis – arabų žemės pietuose. Svarbu tai, kad viduramžiams einant į pabaigą, visos trys šakos susilieja Šiarės Italijoje. Tada ir prasideda renesansas, antikinės kultūros “atgimimas’.

Kultūros istorijos požiūriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat užgrobė senąjį helenistinį Aleksandrijos miestą. Taigi arabams atiteko nemažas graikų mokslo palikimas. Per visus viduramžius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir šiandien tebevartojame “arabiškuosius skaitmenis”. Taigi daugeliu požiūrių arabiškoji kultūra buvo pranašesnė už krikščioniškąją.

Norėčiau paminėti du žymiausius viduramžių filosofus. Pirmasis jų – Augustinas, gyvenęs 354 – 430. Šio vieno žmogaus gyvenime galime įžvelgti vėlyvosios antikos perėjimą į viduramžių pradžią. Prieš pereidamas į krikščionybę, Augustinas išbandė ne vieną religinę ir filosofinę kryptį.

Vienu metu jis prisijungė prie manichėjų. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinę, pusiau filosofinę išganymo teoriją. Pagrindinė mintis buvo ta, kad pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus gali pakilti virš medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški skirtis tarp gėrio ir blogio. Kurį laiką Augustinui taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis – neoplatonizmas. Jį patraukė mintis, jog visa būtis esanti dieviškos prigimties. Jis pats, žinoma, tarėsi esąs šimtaprocentinis krikščionis. Tačiau nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės ir platono filosofijos. Todėl galime teigti, kad Augustinas sukrikščionino platoną. Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę. “Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje’, – rašė jis. Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai turėjo stengtis iš paskutiniųjų, norėdami suvienyti graikų ir žydų pasaulėžiūras. Jie buvo tarsi dviejų kultūrų piliečiai. Norėčiau pridurti, kad Augustinas pirmasis iš mums žinomų filosofų, į kurio filosofiją įeina ir įstorija. Pati mintis apie gėrio ir blogio kovą nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama į istoriją. Augustinas tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurią randame Senajame Testamente. Istorija būtina norint išauklėti žmones. Arba tariant Augustino žodžiais “Dieviškoji apvaizda vadovauja žmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai būtų atskiro žmogaus, kuris pamažu bręsta nuo vaikystės iki senatvės, istorija’.

Tuo metu prasidėjo Įpanijos arabų įtaka. Per visus viduramžius arabai išsaugojo gyvybingą Aristotelio tradiciją, ir nuo 12 a. pb. Į Šiaurės Italiją vietinių kunigaikščių kvietimu ėmė vykti mokyti arabai. Tokiu būdu paplito daugelis Aristotelio raštų ir ilgainiui buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų kalbą. Tai sukėlė naują susidomėjimą natūrfilosofijos temomis. Be to, vėl tapo aktualus krikščioniškojo apreiškimo ir graikų filosofijos santykis.

Didžiausias ir svarbiausias brandžiųjų viduramžių filosofas buvo tomas Akvinietis, gyvenęs 1225 – 1274 metais. Jis “sukrikščionino “ Aristotelį taip, kaip Augustinas viduramžių pradžioje sukrikščionino Platoną. Tomas Akvinietis buvo vienas iš tų, kurie pabandė sujungti Aristotelio filosofiją su krikščionybe. Tai jis padarė nagrinėdamas Aristotelio filosofiją ir kibdamas prie žodžių. Tomas sakė, jog tai, ką mums sako filosofija arba protas, ir tai, ką skelbia krikščioniškasis apreiškimas arba tikėjimas, nebūtinai turi prieštarauti. Labai dažnai krikščionybė ir filosofija pasako tą patį. Todėl protu galime prieiti tas pačias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje. Anot Akviniečio, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti “pirminę priežastį”. Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena ‘akivaizdi teologija” ir viena “prigimtinė teologija’. Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmogus turi gyventi. Tačiau dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas įginta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijoje: “Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam “. Bet ir čia tiesiausias kelias būtų paklusti Biblijos įstatymams.

RENESANSAS

Praėjus vos keleriems metams po Tomo Akviniečio mirties, vieningoji krikščionių kultūra ėmė skilti. Filosofija ir mokslas vis labiau ėmė tolti nuo Bažnyčios teologijos, dėl to pasidarė laisvesnis ir religijos bei proto santykis. Vis daugiau mąstytojų pabrėždavo, kad negali priartėti prie Dievo protu, nes vistiek dievas liekąs nesuvokiamas. Svarbiausia žmogui – ne suprasti krikščioniškąją paslaptį, bet paklusti Dievo valiai. Atsiradus laisvesniam religijos ir mokslo santykiui, buvo atvertas kelias naujam moksliniam metodui ir naujai religinei savimonei. Taip buvo sudarytos prielaidos dviems svarbiems 15 – 16 amžių perversmams – Renesansui ir reformacijai.

Renesansas – tai ne tik prometėjiškos, laisvos, įvairiapusės asmenybės iškilimo epocha, bet ir gamtos mokslų didžiųjų atradimų laikai. Renesanso žmogaus filosofija yra glaudžiai susijusi su gamtos filosofija. Pajutęs savo galią, vertę ir savarankiškumą, Renesanso žmogus nustojo tikėti autoritetais – jis karštligiškai gilinosi į gamtos, viso kosmoso paslaptis. Stengėsi pats viską savo akimis pamatyti, savo jutimais patirti. Mokslinis tyrimas tapo jo aistra, o mokslas – tikra palaima. Renesanso epochoje buvo atgaivintas kritinio mokslinio tyrimo principas, kurio ištakos glūdėjo antikos gamtos filosofijoje. Prieš žmogaus akis atsivėrė visai kitoks pasaulis nei viduramžiais, pasaulis be stebuklų, tikslo ir lemties. Jis egzistavo savaime, pats save tvarkė ir valdė.

Kritinės mokslo dvasios atbudimas išplėšė Renesanso žmogų iš laiko tėkmės gelmių, kur buvo nugrimzdęs viduramžių žmogus, būsimos amžinybės akivaizdoje tenkinęsis trumoa laiko atkarpa, ir padarė jį laiko valdovu, kuris stengėsi aprėpti ne tik dabartį, bet ir praeitį, ir ateitį. Žmogus siekė ją aprėpti savo žvilgsniu, protu, išmatuoti, sakaidyti, kūrė matematiniais apskaičiavimais pagrįstus visatos modelius, kurie vertė daryti išvadą, kad Žemė yra tik vienas iš daugybės visatos pasaulių, o žmogaus gyvenimas – tik vienas iš bendro visatos vyksmo epizodų.

Tokiomis aplinkybėmis humanistinė Renesanso kultūra, iš pradžių orientuota beveik vien tik į žmogų, vėliau ėmė vis daugiau dėmesio skirti gamtos pažinimui, būties interpretacijoms, naujo mokslinio pasaulėvaizdžio kūrimui. Pradėjo intensyviai formuotis renesanso gamtos filosofija, iš esmės nagrinėjusi ontologinę problematiką.

Nuo viduramžių scholastikos Renesanso filosofija skyrėsi ir domėjimusi gamtos pažinimo problemomis. Buvo atsisakoma viduramžiams būdingo negatyvaus požiūrio į gamtą, ją imta laikyti mokslinio tyrimo objektu, praktinės veiklos sritimi. Tokios orientacijos filosofija ypač suklestėjo Italijoje, jos atstovų buvo Vokietijoje, Anglijoje, lenkijoje ir kitose Europos šalyse.

Idėjiniaia renesanso gamtos filosofijos šaltiniai įvairūs. Viena kita idėja buvo perimta iš viduramžių nominalizmo ir empirizmo. Nepalyginti daugiau buvo remiamasi antikos natūrfilosofija.

Ryškiausias renesanso materializmo ir gamtamokslinio empyrizmo atstovas buvo italų filosofas Bernardinas Telezijus. Aiškindamas būtį, telezijus laikėsi deizmui artimo požiūrio, kad dievas, sukūręs gamtą ir žmogų, nesikišąs į tolesnį jų likimą, todėl, norint pažinti pasaulį, reikia tirti jo savybes ir dėsnius. Taigi gamtą jis aiškino kaip tikras materialistas. Atmetęs viduramžių filosofijai būdingą aristotelišką žemiškojo ir dangiškojo pradų dualizmą, telezijus pasaulį laikė visiškai materialia realybe, visas esybes – kūniškomis.

Žymiausias Renesanso panteizmo atstovas yra didis italų filosofas Džordanas Brunas. Jis neapsiribojo vien pasaulio aiškinimu. Jis palietė ir kai kuriuos žmogaus būties, dorovės, socialinius klausimus. Visa, kas gyva, jo nuomone, yra iš prigimties laisva, laisvė apskritai būdinga visai gamtai. Laisvi gimsią ir žmonės. Jų vertę įrodąs tiesos troškimas ir darbas, kuris išaukštinąs žmones. Iš dorovinių pozicijų Brunas kritikavo religiją, smerkė bet kokius materialinius, kultūrinius ar dvasinius žmonių laisvės suvaržymus.

Didieji Renesanso epochos gamtos mokslų atradimai darė didelę įtaką ir spekuliatyviajai filosofijai. Būties, pažinimo, etikos klausimus buvo mėginama aiškinti remaintis universaliais gamtos dėsniais, naujais mokslų duomenimis; formavosi nauji filosofijos principai, metodai, buvo kuriamos universalios filosofinės sistemos. Renesanso epochos pabaigoje iki tol vyravęs laisvas, nevaržomas humanistinis ir gamtamokslinis filosofavimas ėmė įgauti apibrėžtumą, grynumą. Filosofinėje sistemoje išsiskyrė dvi metodologinės kryptys: sensualizmas ir racionalizmas. Vėliau šios dvi kryptys suartėjo.
Empirinio metodo pradininkas Fransis bekonas siekė suformuluoti principus, kuriais turėtų vadovautis mokslininkas tyrinėtojas, kad gautų objektyvius tyrimų rezultatus.

Visas žmogaus veiklos sritis jis pavertė mokslinio tyrimo objektu, tuo nepaprastai išplėsdamas mokslo ribas. Visus mokslus pagal žmogaus sielos galias Bekonas suskirstė į tris pagrindines grupes. Pirmajai grupei paskyrė mokslus, kurie remiasi atmintimi, antrajai – vaizduote, trečiajai – protu. Bekonas stengėsi suprasti savo epochą, tačiau realybė jo netenkino. Jis svajojo apie “aukso amžių”, kurį esą sukuria švietimo it technikos vystymas. Tokio amžiaus modelį bekonas pavaizdavo utopiniame veikale “Naujoji Atlantida’.Toliau Bekono idėjas plėtojo Tomas Hobsas, kurio filosofijos tikslas – išmokyti žmones numatyti įvykių padarinius ir pasinaudoti jais savo veikloje.
BAROKAS

Laikai, kuriuos vadiname baroku – tai 17 amžius. Pasirodo, 17 amžiui būdinga įtampa tarp nesutaikomų priešybių. Viena vertus, tebetvyro džiaugsminga Renesanso pasaulėžiūra – kita vertus, daug kas metėsi į kitą kraštutinumą, pasirinkdami pasaulio neigimą ir religinį užsisklendimą. Ir mene, ir tikrovėje matome pompastišką ir prabangų gyvenimą. Tuo pat metu radosi vienuolynų judėjimų, kurie nusigręžė nuo pasaulio.

Vienas iš baroko šūkių buvo “carpe diem” – tai reiškia “džiaukis diena”. Kitas dažnai cituojamas lotyniškas posakis buvo “memento mori’, atsimink, kad mirsi’. Barokas ir politiniu požiūriu buvo pilnas didelių prieštaravimų. Visų pirma Europa buvo niokojama karų. Pats baisiausias trisdešimties metų karas, nuo 1618 iki 1648 metų siautėjęs didžiojoje žemyno dalyje. Iš tiesų tai buvo karų serija, nuo kurios ypač nukentėjo Vokietija. Be to, dėl karo pasekmių Prancūzija ilgainiui tapo viena pirmaujančių Europos valstybių. Šiaip 17 amžius pasižymėjo dideliais klasiniais skirtumais.

Ir idealizmas, ir materializmas nenutrūkstama gija eina per visą filosofijos istoriją. Materializmą nuolat skatino naujasis gamtos mokslas. Niutonas įrodė, kad visoje Visatoje judėjimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Jis teigė, kad visi pasikeitimai gamtoje – ir Žemėje, ir kosmose – vyksta dėl traukos ir kūnų judėjimo dėsnių. Taigi viską valdo tas pats nekintamas dėsningumas – arba ta pati mechanika.

Du žymiausi 17 amžiaus filosofai dekartas ir Spinoza.

Renė dekartas gimė 1596 metais. Jis visą gyvenimą klajojo po europą. Dar jaunystėje užsidegė noru ištirti žmogaus ir Visatos prigimtį. Tačiau, pastudijavęs filosofiją, įsisamonino, kiek mažai žino. Nė kiek neperdėsime pasakę. Kad Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikiname, jog tai teisinga. Filosofines tiesas jis norėjo įrodyti beveik taip pat, kaip įrodomos matematikoje teoremos. Jo tikslas – susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jį teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Savo filosofinės sistemos jis nenori statyti ant smėlio.

Spinoza priklausė Amsterdamo žydų bendruomenei, bet netrukus dėl laisvamaniškumo buvo iš jos pašalintas. Nedaug naujųjų laikų filosofų buvo taip pajuokiami ir persekiojami už savo pažiūras kaip šis žmogus. Kėsintasi ir į jo gyvybę. Vien už tai, kad kritikavo oficailiai pripažintą religiją. Spinoza teigė, kad krikščionybės ir judaizmo gyvybę palaiko vien sustabarėjusios dogmos ir tušti ritualai. Jis buvo pirmasis, panaudojęs vadinamąjį “istorinį – kritinį’ biblijos tyrinėjimo metodą. Jis neigė, kad Šventasis Raštas nuo pradžios iki galo išreiškia dievo valią. Skaitydami Bibliją, visąlaik turime galvoti, kokiu laiku ji parašyta. Toks ‘kritinis” skaitymas atskleistų nemažai prieštaravimų tarp įvairių Šventojo Rašto dalių. Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybė, kuri nuo pradžios iki galo yra “savęs” priežastis ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir ‘neatsitiktinei’ esybei. Žmogus gali siekti laisvės , kad galėtų gyventi be išorinės prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks “laisvos valios’. Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui. Taip pat negalime pasirinkti to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne. Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros – pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos pažinimą.

“Ką saulės šviesa teikia juodajai žemei, tikrasis švietimas teikia žemės vaikams.”
N. F. S. Gruntvigas

ŠVIETIMAS

Švietimo idėjose išskiriami 7 punktai:
1. Kova su autoritetais
2. Racionalizmas
3. Švietimo idėja
4. Kultūrinis optimizmas
5. Atgal į gamtą
6. Humanizuota krikščionybė
7. Žmogaus teisės

Galima sakyti, kad pirmojoje 18 amžiaus pusėje filosofijos centras buvo Anglija, 18 amžiaus viduryje – Prancūzija, o amžiaus pabaigoje – Vokietija. Noriu nors trumpai pristatyti kai kurias mintis, kurios buvo bendros daugeliui Šviečiamojo amžiaus prancūzų filosofų. Čia turimi galvoje tokie garsūs vardai, kaip Monteskjė, Volteras, Ruso ir daugelis kitų.

Daugelis prancūzų Švietimo filosofų lankėsi Anglijoje, kuri daugeliu atžvilgių buvo laisvamaniškesnė nei jų tėvynė. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, yoač Niutonas ir jo universalioji fizika. Prancūzų švirtėjus taip pat įkvėpė britų filosofija, visų pirma lokas ir jo politinė filosofija. Grįžę į Prancūziją, jie paskelbė kovą seniesiems autoritetams. Jų manymu, svarbu nepasitikėti paveldėtomis tiesomis. Individas pats turi rasti atsakymą į visus klausimus. Tam didelės įtakos turėjo Dekarto tradicija. Kova su senaisiais autoritetais taip pat buvo nukreipta prieš Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią. Šios institucijos 17 amžiuje buvo daug galingesnės Prancūzijoje nei Anglijoje. Ir 1789 metais kilo revokiucija, bet naujosios idėjos atsirado anksčiau.

Panašiai kaip antikos humanistai – pavyzdžiui, Sokratas ir stoikai, – dauguma Švietimo filosofų tvirtai tikėjo žmogaus protu. Tai buvo, taip akivaizdu, kad daugelis prancūzų Švietimą tiesiog vadina “racionalizmu”. Naujoji gamtotyra parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta. Dabar Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindą, kuris atitiktų nekintamą žmogaus protą. Iš čia ir kilo pati švietimo idėja. Imta kalbėti apie plačiųjų liaudies masių švietimą. Tai buvo geresnės visuomenės sąlyga. Manyta, kad skurdas ir priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl daug dėmesio buvo skiriama vaikų ir liaudies auklėjimui. Paminklas švirtimo idėjai ne veltui yra enciklopedija. Tai būtent ta enciklopedija, kurios 28 tomai buvo išleisti nuo 1751 iki 1772 metų, prisidedant visiems didiesiems švietėjams. Švietėjai manė, kad įgijusi proto ir žinių, žmonija imsianti daryti didelę pažangą. Šiandien nebesame tokie tikri, kad pažanga neša vien gėrį. Bet “civilizaciją “ ėmė kritikuoti dar prancūzų švietėjai. Civilizacijos kritikai paskelbė šūkį “atgal į gamtą”. Tačiau gamtą švietėjai beveik prilygino protui. Protas žmogui duotas gamtos- priešingai nei Bažnyčia ir civilizacija. Buvo pabrėžiama, kad “primityvios “ tautos esti sveikesnės ir laimingesnės už europiečius, nes jos nesančios civilizuotos. Mintį, jog turime sugrįžti į gamtą iškėlė Ruso. Gamta yra gera, o žmogus iš prigimties taip pat geras. Blogis slypi visuomenėje. Taip pat Ruso teigė, kad vaikas kiek galima ilgiau turi išsaugoti savo “natūralų’ nekaltumą. Galima sakyti, kad mintis apie vaikystės vertę atsirado Šviečiamajame amžiuje. Anksčiau į vaikystę buvo žiūrima, kaip į pasiruošimą suaugusiojo gyvenimui. Bet mes juk – žmonės ir pradedame savo gyvenimą Žemėje, būdami vaikai. Religija taip pat turi būti pritaikoma “natūraliam’ žmogaus protui. Daug kas kovojo už humanistinę krikščionybės sampratą. Taip pat buvo daug nuoseklių materialistų, kurie netikėjo Dievą ir pasisakė už ateistinę pasaulėžiūrą. Tačiau dauguma Švietimo filosofų manė, kad neišmintinga vaizduotis pasaulį be Dievo. Švietėjų nuomone, krikščionybė turėjo atsikratyti neprotingų dogmų ir teiginių, kurie Bažnyčios istorijoje buvo prijungti prie paprastų Jėzaus teisių. Apskritai galima sakyti, kad prancūzų Švietimo filosofija buvo labiau pritaikoma praktikoje nei anglų filosofija. Prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais išvedžiojimais apie žmogaus vietą visuomenėje. Jie aktyviai kovojo už vadinamąsiais ‘