2002-01-01 | Ar po viso to man dar reikia pabrėžti, kad jie bus laisvi, labai laisvi protai - šie ateities filosofai, ir ne tik laisvi, o dar daugiau: aukštesni, didesni ir iš esmės kitokie, tai yra jų nebus galima neįvertinti ir supainioti su kitais? Bet, sakydamas šiuos žodžius, aš jaučiu tiek jiems, tiek ir mums, jų heroldams ir pirmtakams,- mums, laisvi protai! - pareigą kartu su jumis išsklaidyti seną, kvailą prietarą ir nesusipratimą, kuris nuo seno tarsi migla gaubia "laisvo proto" sąvoką. Visuose Europos kraštuose, taip pat ir Amerikoje, piktnaudžiaujama šiais žodžiais - ir kaltė už tai tenka padermei labai siaurų, grandinėmis sukaustytų, įkalintų protų, kurių norai prieštarauja tam, kas slypi mūsų ketinimuose ir instinktuose,- jau nekalbant apie tai, kad, palyginti su naujais ateities filosofais, jie tėra uždaryti langai ir užrakintos durys.

plačiau >>

2002-01-01 | Niekas taip lengvai nesutiks laikyti kokį nors mokymą teisingu vien todėl, kad jis daro žmones laimingus arba dorybingus; išskyrus galbūt tik mielus idealistus, kurie žavisi Gėriu, Tiesa, Grožiu,- tai jų prūde plaukioja visos įmanomos margos, nerangios ir geraširdės geistinybės. Laimė ir dorovė - ne argumentai. Net protingiausios sielos dažnai užmiršta, kad nelaimė ir yda - taip pat ne kontrargumentai. Kokia nors nepaprastai žalinga ir pavojinga teorija galėtų būti teisinga; iš pačios būties sąrangos galėtų kilti tai, kad ją visiškai atskleidusiojo laukia pražūtis, todėl ir dvasios stiprybė būtų matuojama pagal tai, kiek "tiesos" žmogus dar ištveria arba, tiksliau, kiek, jo manymu, būtina tiesą atskiesti, pasaldinti, pridengti, aptemdyti, iškraipyti.

plačiau >>

2002-01-01 | Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, klaidingumas, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įžvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas apgaulės, slypinčios "daiktų esmės" principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi "dvasią",- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas advocatus dei,- tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai atskleidžia mąstymas, tas bent jau visai pagrįstai gali nepasikliauti pačiu mąstymu: ar ne jis iškrėtė mums patį didžiausią pokštą?

plačiau >>

2002-01-01 | Per ilgiausią žmonijos istorijos epochą - ji vadinama priešistoriniais laikais - poelgiai buvo vertinami pagal jų padarinius: poelgis pats savaime ir jo ištakos nebuvo svarstomi, bet panašiai, kaip ir dabar Kinijoje, kur pagal vaikus vertinami jų tėvai, sėkmė arba nesėkmė turėjo grįžtamąjį poveikį ir lėmė, kaip žmonės galvojo apie poelgį - gerai ar blogai. Pavadinkime tą periodą ikimoraliniu žmonijos periodu: imperatyvo "pažink save!" tuo metu ji dar nežinojo. Bet per pastaruosius dešimt tūkstančių metų didesnėje žemės rutulio dalyje pamažu buvo prieita prie nuomonės, kad apie poelgio vertę reikia spręsti ne iš jo padarinių, o pagal ištakas. Išties tai didelis įvykis, žymus požiūrio ir mato patobulinimas, neįsisąmonintas aristokratinių vertybių ir tikėjimo "kilme" viešpatavimo efektas, požymis periodo, kurį siaurąja prasme galima pavadinti moraliniu,- pirmas savęs pažinimo žingsnis buvo žengtas.

plačiau >>

2002-01-01 | Mūsų įžvalgiausios mintys turi - ir privalo! - nuskambėti kaip kvailystės, o tam tikromis aplinkybėmis ir kaip nusikaltimai, kai jos draudžiamu būdu pasiekia ausis tų, kurie nėra gimę jas išgirsti. Egzoteriniai ir ezoteriniai filosofai, kurie buvo skiriami Indijoje, Graikijoje, Persijoje ir musulmoniškuose kraštuose, žodžiu, visur, kur buvo tikima hierarchija, o n e lygybe ir lygiomis teisėmis;- skiriasi vieni nuo kitų ne vien tuo, kad egzoterikas iš išorės, o ne iš vidaus žvelgia, vertina, matuoja ir sprendžia,- svarbiausia, kad jis žvelgia į daiktus iš apačios į viršų, o ezoterikas iš viršaus į apačią! Būna tokių sielos aukštumų, iš kurių žvelgiant netgi tragedija nustoja buvusi tragedija, ir, net sujungus viso pasaulio sielvartą, kas ryžtųsi spręsti, ar toks reginys būtinai sukels užuojautą, taigi padvigubins ir sielvartą?..

plačiau >>

2002-01-01 | Kiekvienas subtilus žmogus instinktyviai siekia savo pilies, savo slaptybės, kur jis jaučiasi saugus nuo minios, daugelio, daugumos, kur jis gali užmiršti taisyklę "žmogus",- išskyrus vienintelį atvejį, kai jį, pažįstantįjį plačiąja ir išimtine prasme, verčia ja vadovautis dar stipresnis instinktas. Kas bendraudamas su žmonėmis retkarčiais nesumirguliuoja visomis negandos spalvomis, pilkai žalias nuo pasibjaurėjimo, nuovargio, užuojautos, niaurumo, vienatvės, tas tikrai nėra gero skonio žmogus; tačiau jeigu jis pats neužsimeta ant savo pečių visos šios sunkumų ir liūdesio naštos, nuolat viso to vengia ir, taip sakant, tyliai ir išdidžiai slepiasi savo tvirtovėje, tai viena yra tikra: jis nėra sutvertas pažinimui, jo lemtis kita.

plačiau >>

2002-01-01 | O, sancta simplicitas! Tarp kokių keistų supaprastinimų ir iškraipymų gyvena žmogus! Užtenka kartą įsistatydinti akis, gebančias regėti tokį stebuklą, ir jau negali atsistebėti! Kiek daug mes padarėme, kad aplink mus viskas būtų šviesu ir laisva, ir lengva, ir paprasta! Savo jausmams mes davėme leidimą į paviršutiniškumo šalį, mąstymą palenkėme dieviškam nutrūktgalviškų šuolių ir klaidingų išvadų troškuliui. Ir kaip gerai mes nuo pat pradžių mokėjome išsaugoti savo nemokšiškumą, kad galėtume mėgautis vos suvokiama laisve, galimybe veikti neapgalvotai, neatsargiai, drąsiai, linksmai, žodžiu, mėgautis gyvenimu! Ir tik ant šio tvirto granitinio nežinojimo pagrindo iki šiol galėjo kilti mokslas, žinojimas, valia žinoti, kuri remiasi daug stipresne valia, valia nežinoti, valia turėti neaiškių ir netikrų žinių.

plačiau >>

2002-01-01 | Atleiskite senam filologui, negalinčiam atsikratyti blogo įpročio pirštais badyti nederamus interpretavimo metodus,- bet juk tas "gamtos dėsningumas", apie kurį jūs, fizikai, porinate taip išdidžiai, tarsi... egzistuoja tik dėl jūsų aiškinimo ir blogos "filologijos",- tai ne faktas, ne "tekstas", o veikiau naivus humanistinis pataisymas ir prasmės iškraipymas,- taip jūs pataikaujate modernios sielos demokratiniams instinktams! "Visuotinė lygybė pagal įstatymą - ir gamta laikosi šio principo, ji ne kitokia ir už mus ne geresnė",- štai paslėpta mintis, kurioje užmaskuotas plebėjiškas priešiškumas privilegijuotiesiems ir valdingiesiems ir antrasis, subtilesnis, ateizmas. "Ni dieu, ni maitre" 14 ,- šito jūs taip pat norite - ir todėl "tegyvuoja gamtos dėsnis!" - ar ne taip?

plačiau >>

2002-01-01 | Atskiros filosofinės sąvokos nėra atsitiktinės, jos rutuliojasi ne kiekviena skyrium, bet tarpusavio sąryšyje ir yra viena kitai giminingos; ir nors mums atrodo, jog minties istorijoje jos iškyla staiga ir netikėtai, iš tikrųjų jos priklauso sistemai, prilygstančiai viso kontinento faunai, pagaliau tai patvirtina ta aplinkybė, kad įvairiausi filosofai nė kiek nedvejodami vis iš naujo užpildo žinomą pradinę galimų filosofijų schemą. Tarsi veikiami nematomos jėgos, jie nuolat juda ta pačia trajektorija,- kad ir kokie nepriklausomi vienas nuo kito jie jaustųsi kritikuodami ar sistemindami, juos kažkas veda, kažkas veja tam tikra tvarka vieną paskui kitą - minėtas įgimtas sąvokų sistemiškumas ir giminystė. Jų mąstymas iš tikrųjų yra ne tiek atradimas, kiek pakartotinis pažinimas, seno prisiminimas, grįžimas į tolimus, senus sielos namus su jiems būdinga vidaus tvarka, iš kurios kadaise išsirutuliojo visos filosofijos sąvokos: šiuo atžvilgiu filosofavimas yra kažkas panašaus į aukščiausio rango atavizmą.

plačiau >>

2002-01-01 | Filosofai kalba apie valią taip, tarsi ji būtų geriausiai žinomas dalykas pasaulyje, o Schopenhaueris leido suprasti, kad tik valią mes ir žinome - visiškai ir be menkiausių išlygų. Tačiau aš vis manau, jog Schopenhaueris ir šiuo atveju pasielgė taip, kaip apskritai elgiasi filosofai,- perėmė ir išpūtė žmonėse paplitusį prietarą. Man atrodo, kad valia - sudėtingas dalykas ir tik kaip žodis ji vientisa - būtent šioje žodinėje vienovėje ir slypi populiarus prietaras, kuriam neatsispyrė visada. neatsargūs filosofai. Būkime nors kartą atsargesni, būkime "nefilosofiški ir pasakykime: visų pirma kiekviename valios akte slypi daugybė jutimų - ir būvio, iš kurio mes norime išeiti, jutimas, ir būvio, kurio siekiame, jutimas, taip pat jutimas to, kad mes išeiname iš vieno, o kito siekiame, ir dar su visa tuo susijęs raumenų pastangų jutimas kuris atsiranda iš įpročio netgi tada, kai mes nejudiname nei rankų, nei kojų.

plačiau >>