Peterio d’Adamo tėvas Džeimsas d’Adamas, taip pat gydytojas natūropatas, per kelis darbo dešimtmečius pastebėjo įdomių dalykų. Jis nustatė, kad egzistuoja tarpusavio ryšys tarp tam tikros kraujo grupės, jos turėtojo mitybos bei polinkio sirgti tam tikromis ligomis. Kas puikiai tiko vienam, kitam visai nederėjo. Remdamasis tokiais stebėjimais, jis intuityviai priėjo išvadą, jog tokių skirtumų priežastis turėtų slypėti kraujyje — svarbiausiame visų ląstelių maisto šaltinyje. Taigi jis nustatydavo savo ligonių kraujo grupę, pasiūlydavo jiems tam tikrą mitybos būdą ir iš to darė išvadas, kurias 1980 metais paskelbė knygoje “One Man’s Food” (“Maistas kiekvienam žmogui”). Pavyzdžiui, A kraujo grupės ligoniams jis pasiūlė valgyti mažai gyvulinių baltymų, juos keisti sojomis bei tofu (sojų varške), be to, rinktis tik lengvas sporto šakas. Ir atvirkščiai, O kraujo grupės ligoniams rekomendavo valgyti mėsą ir imtis intensyvaus fizinio krūvio. Abiejų grupių atstovai jausdavosi geriau, žvaliau, turėjo daugiau energijos, nei maitindamiesi kitaip. Sūnus Peteris studijuodamas galvojo, kaip moksliškai pagrįsti tokią priklausomybę, ir galiausiai jam pasisekė. Jo tyrimų rezultatai patvirtino, jog daugelis maisto produktų turi tam tikrų savybių, panašių į jau minėtų kraujo grupių antigenų. Jų poveikį lemia tam tikros medžiagos, vadinamos lėktinais. Tai baltymai, galintys specifiškai reaguoti su tam tikromis kitų ląstelių (pavyzdžiui, raudonųjų kraujo kūnelių) struktūromis ir jas sulipinti ar, sudarydami skersines jungtis, sujungti į tinklą. Pasekmės panašios: jie skatina sulipti (ag-liutinuotis) kraujo ląsteles, todėl lemia ir maisto medžiagų pasisavinimą, ir tam tikrų ligų atsiradimą. Beje, kas vienai grupei kenkia, kitai gali būti netgi naudinga. Taigi jau beveik šimto metų senumo ABO sistema pateikia aiškų atsakymą į klausimą, kodėl nėra ir negali būti idealios dietos visiems.