AR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO PATARĖJAI
GINA LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ
KONSTITUCINES TEISES?

Lietuvos Respublikos (LR) piliečiams besiaiškinant: ar Jo Ekscelencija LR Prezidentas Rolandas Paksas kažkam atidirbinėja už prezidento kėdei užimti išnaudotus svetimus pinigus – ar nedori politikai stengiasi sukompromituoti ir pašalinti iš pareigų siekiantį užkirsti kelią jų neteisėtoms machinacijoms dorą Prezidentą - aš nusprendžiau paviešinti keletą dokumentų. Tai, kaip LR Prezidento patarėjai sprendžia šiuose dokumentuose įvardintas problemas akivaizdžiai parodo jų požiūrį į savo pareigas.

Prisiminkime nesenus istorinius faktus. LR Konstitucinis Teismas, 1994 m. gegužės 27 d., bylos Nr. 12/93 nutarime konstatuoja (citatos pradžia):

"LR Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo ir juo paskelbė, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė. Taip pat paskelbė, kad Lietuvoje negalioja jokios kitos valstybės konstitucija.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu "Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" nutraukė "1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje". Aukščiausioji Taryba tuo pačiu įstatymu atnaujino "1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą". 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos VII skyrius "Tautos ūkis", kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atstatymą” (citatos pabaiga).

Tai reiškia, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymu "Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" atkurta 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucija nuo jos atkūrimo momento savo teisinėmis normomis gynė iki 1940-06-15 LR piliečių įgytas nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir tų nuosavybės teisių nebuvo galima nutraukti nepažeidžiant 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos teisinių normų. Tačiau posovietinėje Lietuvoje iki šio momento vykdomi sovietinės – okupacinės valdžios priimti “teisiniai” sprendimai. Posovietinės LR valdžios pareigūnai sovietiniuose teisiniuose aktuose sugeba atrasti ir vykdyti tokias “teisines” normas – kurių juose išvis nėra ir niekuomet nebuvo. Apie tai aš esu išsamiai išaiškinęs informaciniame portale www.straipsniai.lt esančiame straipsnyje “Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje” (http://www.straipsniai.lt/articles.php?id=4112).

Kiekvienam galvojančiam asmeniui akivaizdu, kad vienu metu negali galioti ir būti vykdomi du savo teisine esme tarpusavyje visiškai prieštaringi teisiniai aktai. Asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti. Posovietinėje Lietuvoje1990 m. kovo 11 d. įstatymu "Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" atkurta 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucija nuo jos atkūrimo momento nebuvo vykdoma, nes šios Konstitucijos teisinėmis normomis ginamos LR piliečių nuosavybės teisės į iki 1940-06-15 (sovietinės okupacijos pradžios) įgytą nekilnojamąjį turtą praktiškai realizuotos nebuvo. 1990 m. kovo 11 d. LR Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 44 straipsnio pirmoje dalyje buvo nustatyta: „Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurią sudaro piliečių privatinė nuosavybė...“. Ši nuostata svarbi tuo, kad ja naujai priimtoje LR Konstitucijoje "Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme" buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atstatymas ir faktiškai pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Tačiau ir šiuo atveju LR piliečių nuosavybės teises į iki 1940-06-15 (sovietinės okupacijos pradžios) įgytą nekilnojamąjį turtą praktiškai realizuotos nebuvo. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtos ir šiuo metu galiojančios LR Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios dalies teisinė norma “Nuosavybė neliečiama” gina LR piliečių nuosavybės teises, 28 straipsnio teisinė norma “Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių” draudžia kitų žmonių teisių ir laisvių varžymą, o šios Konstitucijos 29 straipsnio dalies teisinės normos “Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs” ir “Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” draudžia asmeniui ar asmenų grupei teikti privilegijas jeigu teikiant tas privilegijas pažeidžiama asmenų lygybė prieš įstatymą ir pažeidžiamos kitų asmenų teisės. Šios galiojančios LR Konstitucijos teisinės normos posovietinėje Lietuvoje taip pat nevykdomos. Tai reiškia, kad 1990 m. kovo 11 d. įstatymu "Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" atkurta 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucija, 1990 m. kovo 11 d. priimtas LR Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimta ir šiuo metu galiojanti LR Konstitucija, bei LR pasirašyti ir ratifikuoti LR piliečių nuosavybės teises ginantys tarptautiniai įsipareigojimai posovietinėje Lietuvoje neužtikrino ir šiuo metu neužtikrina tuose dokumentuose esančiomis imperatyviomis teisės normomis grindžiamų žmogaus teisių praktinio realizavimo, todėl minėti dokumentai posovietinėje Lietuvoje buvo ir yra deklaratyvūs. Toks kasdieniniame gyvenime nuolat praktiškai pažeidinėjamų žmogaus teisų deklaravimas skirtas naiviems ir patikliems užsieniečiams apgauti.

Posovietinėje Lietuvoje tikrai realūs yra tik melas apie tariamai siekiamą “visuotinę gerovę” (kuriuo maskuojamas bendro, priklausančio visai Tautai ir atskiriems LR piliečiams individualiai turto išgrobstymas) ir pats neteisėtas turto išgrobstymo procesas. Šiame straipsnyje aš jau minėjau, kad “Posovietinės LR valdžios pareigūnai sovietiniuose teisiniuose aktuose sugeba atrasti tokias teisines normas – kurių juose išvis nėra ir niekuomet nebuvo” (tai informaciniame portale www.straipsniai.lt esančiame mano straipsnyje “Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje”  įvardintas ir teisiškai argumentuotai įrodytas niekuomet teisiškai nenutrūkusių, iki 1940-06-15 LR piliečių įgytų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą “atkūrinėjimas” posovietinėje Lietuvoje). Tokia LR “valdžią turinčiųjų” veika niekaip nesuderinama su LR Konstitucijos pirmame straipsnyje įtvirtintu teisiniu Lietuvos valstybės valdymo formos (valstybinės santvarkos) apibudinimu, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” ir šios Konstitucijos antrojo straipsnio teisinėmis nuostatomis, kad “Lietuvos valstybę kuria Tauta” ir “Suverenitetas priklauso Tautai”. Melu ir savivale pagrįstas piktnaudžiavimas valdžia tikrai netapatus “demokratine respublika” įvardijamai valstybinei santvarkai. Respublika (lotyniškai respublica – viešas reikalas) – tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai. Joje visos aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai įgaliojimus veikti gauna iš piliečių ir yra piliečiams atsakingos. Ši valdymo forma yra susijusi su demokratiniu politiniu režimu. Posovietinėje Lietuvoje “specialieji” įstatymai yra priimti melagingu pagrindu ir skirti tik tam tikros grupės LR piliečių savanaudiškų ekonominių interesų patenkinimui. Tokie “įstatymai” neatitinka respublika įvardijamoje valstybinėje santvarkoje visiems be išimties įstatymams būtinos sąlygos – visų piliečių lygybės prieš įstatymą ir todėl laikytini suinteresuotų asmenų grupės savivalės aktais.

Visuomeninė organizacija “Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugija” (LAĮAD) mane yra įgaliojusi atstovauti ir ginti piliečių nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Vykdydamas šį įgaliojimą aš 2003-05-12 LR Prezidento priimamajame, Jo Ekscelencijos vardu, reg. Nr 1D – 3362 užregistravau 2003-05-07 LAĮAD “Prašymą nutraukti žemės reformos vykdytojų savivalę ir atstatyti teisingumą” Nr. 1/V – 03 su priedais. Taupydamas gerbiamų skaitytojų laiką aš iš karto jūsų dėmesiui pateikiu savo 2003-08-19 pakartotinio prašymo LR Prezidentui kopiją. Iš jos turinio Jūs suprasite, kaip LR Prezidento patarėjai ir LR Prezidentui pavaldžios tarnybos sprendžia LR piliečiams gyvybiškai svarbias problemas:

2003 m. rugpjūčio 19 d.
Pakartotinis PRAŠYMAS
Jūsų Ekscelencija,

Aš, Zenonas Jurgelevičius, esu Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos Žmogaus teisių gynimo skyriaus pirmininkas ir LAĮAD mane įgaliojo ginti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teises į jų iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytas žemės valdas.

2002-05-12 Lietuvos Respublikos Prezidento priimamajame, reg. Nr. 1D-3362 įregistravau Jūsų Ekscelencijai adresuotą 2003-05-07 Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos „Prašymą“ Nr. l/V-03, kuriame prašėme nutraukti žemės reformos vykdytojų savivalę ir atstatyti teisingumą. 2002-05-12 LAĮAD „Prašymas“ Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir Lietuvos Respublikos Specialiųjų Tyrimų Tarnyboje buvo tiriamas nepagrįstai ilgai – iki 2003-08-04 – tačiau taip ir liko iš esmės neištirtu, nes:

1. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje nebuvo sprendžiamas 2002-05-12 LAĮAD „Prašymo“ ketvirtajame punkte pareikštas ir prie 2002-05-12 LAĮAD „Prašymo“ pridėtame „Aiškinamajame rašte“: „Ar teisėta posovietinė žemės reforma Lietuvoje“ išsamiai teisiškai argumentuotas LR piliečių nuosavybės teisių į iki 1940-06-15 (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos) tų piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas tęstinumo klausimas. Minėtame „Aiškinamajame rašte“ cituodami okupacinio periodo teisės aktus mes argumentuotai įrodome, kad posovietiniuose LR piliečių nuosavybės teises į iki 1940-06-15 reglamentuojančiuose specialiuosiuose įstatymuose: 1990 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (AT) priimtame LR įstatyme Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir šį įstatymą pakeitusiame 1997 07 01 Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme“ Nr. VIII-359 (bei jo daugkartinėse pataisose ir papildymuose) yra įtvirtinta visiškai teisiškai nepagrįsta nuostata, kad LR piliečių nuosavybės teisės į iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytas žemės valdas yra teisiškai nutrūkę ir reikalingos teisinio atstatymo. Jūsų Ekscelencijai čia sutrumpintai primenu LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumą į iki 1940-06-15 nuosavybės teise valdytas žemės valdas pagrindžiančią argumentaciją:

1.1. 1940-07-22 „Liaudies Seimo“ deklaracija netik teisiškai nenutraukė visų tuometinių Lietuvos žemės savininkų nuosavybės teises, bet net įsipareigojo jas ginti. Tai patvirtina tos deklaracijos ir tuometinių poįstatyminių teisės aktų tekstai. Teisinis terminas „nacionalizacija“ tos deklaracijos tekste išvis nepaminėtas.

1.2. LR „specialiųjų“, žemės reformos vykdymą ir niekuomet teisiškai nenutrūkusių LR piliečių „nuosavybės teisių atkūrimą“ reglamentuojančių LR įstatymų teiginys apie „kitaip nutrūkusias piliečių nuosavybės teises“ yra sugalvotas po 1991-03-11 ir sovietinėje praeityje jokio piliečių nuosavybės teisių nutrūkimo sukurti negali.

1.3. LR teisėti žemės savininkai „buvusiais savininkais“ ir „pretendentais“ (į savo turtą) tapo tik po 1990 m. kovo 11 d. (nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo). Tai įrodo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimto įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ septintojo straipsnio trečiosios dalies turinys: „...Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje.“ Tai įrodo, kad 1989 m. liepos 4 dieną tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisės į jų paveldimas žemės valdas teisiškai nebuvo nutrūkę ir šis teisėtų žemės savininkų nuosavybės teisių tęstinumo juridinis faktas buvo oficialiai pripažintas bei ginamas tuometinės Lietuvos valstybės įstatymais.

1.4. Šiuo metu niekuomet teisiškai nenutrūkę LR piliečių nuosavybės teisės į žemės valdas „atkuriamos“ vadovaujantis „Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 07 01 Nr. VIII-359)“ ir šio įstatymo įgyvendinimą reglamentuojančio „Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (1997 07 02 Nr. VIII-369) teisinėmis normomis. Minėti specialieji LR įstatymai yra nesuderinti su LR prisiimtais Tarptautiniais įsipareigojimais. Ratifikuodama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvenciją Lietuvos Respublika pagal šios Konvencijos 1-ą straipsnį automatiškai garantavo, kad jos vidaus teisė atitinka šios Konvencijos teisines nuostatas ir įsipareigojo nepažeisti Konvencijoje ginamų materialinių teisių bei laisvių. Lietuvos Respublikai pasirašius bei ratifikavus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos dokumentus LR Seime 1997-07-01 buvo naujai priimtas specialusis „Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ Nr. VIII-359.

Gal priimdama įstatymus ir juos praktiškai taikydama LR valdžia nepažeidžia žmogaus teisių, nes veikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisinių normų ribose? Taip nėra, nes vykdant posovietinę „žemės reformą“ Lietuvoje nuolat grubiai pažeidinėjamas LR Konstitucijos 29 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintas civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas. Todėl posovietinę LR žemės reformą reglamentuojantys LR įstatymai negali būti prilyginti visų LR piliečių teises vienodai (pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 18 straipsnio teisines normas) apribojantiems įstatymams. LR piliečių nuosavybės teisę į paveldimą žemę nuo 1995 m. gruodžio 7 d. tiesiogiai gina Konvencijos 1-ojo protokolo 1-as straipsnis, kuris LR įsigaliojo nuo jo ratifikavimo dienos. Tačiau posovietinės LR valdžia visiškai neatsižvelgia į jos pačios pasirašytų ir ratifikuotų Tarptautinių sutarčių nustatytas teisines normas. Lietuvos Respublikos valdžios po Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos straipsnių pasirašymo ir ratifikavimo vykdomas „specialiųjų“ įstatymų, skirtų niekuomet teisiškai nenutrūkusioms piliečių nuosavybės teisėms „atkurti“ priėmimas ir vykdymas yra ne kas kita – kaip LR valdžios bandymas vadovaujantis vidaus teise pateisinti prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nevykdymą. Šalių, prisijungusių prie Konvencijos bandymus remiantis savo vidaus teisės normomis pateisinti tarptautinės sutarties nevykdymą draudžia pacta sunt servanda principas, įtvirtintas 1969 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kurios dalyve yra LR, 26 straipsnyje. Todėl „Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (1997 07 01 Nr. VIII-359)“, jo daugkartinės pataisos ir papildymai, bei šio įstatymo pagrindu LR priimti išvestiniai teisės aktai yra teisiškai nepagrįsti ir nevykdytini, o ankstesnio jų vykdymo pasekmės naikintinos atstatant teisingumą.

IŠVADA: Neteisingas LR piliečių nuosavybės teisių tęstinumo į iki 1940-06-15 tų piliečių nuosavybės teise valdytas žemės valdas traktavimas Lietuvos Respublikoje sukūrė iki šio momento besitęsiančią, visame civilizuotame pasaulyje precedento neturinčią situaciją kuomet LR piliečių nuosavybės teisių klausimai sprendžiami viešosios administracijos pareigūnų nuožiūra ir tos administracijos priimti sprendimai gali atvirai prieštarauti ne tik nuosavybės teisę, bet ir Lietuvos Respublikos valstybingumą reglamentuojančioms imperatyvioms LR Konstitucijos teisinėms normoms. Minėti neteisėti administracijos pareigūnų sprendimai yra aukštesnės juridinės galios už imperatyvias, nuosavybės teisę bei Lietuvos Respublikos valstybingumą reglamentuojančias LR Konstitucijos teisines normas ir už LR pasirašytų ir ratifikuotų Tarptautinių sutarčių bei Konvencijų teisines normas, nes paties žemiausio lygmens atvirai vagiliaujančio valdininkėlio priimtas sprendimas galioja iki jį savo sprendimu nepanaikina aukštesnė tos žinybos institucija arba teismas. Tai kad tuo pačiu metu, tų pačių teisinių subjektų atžvilgiu netaikomi ir nevykdomi aukščiausios teisinės galios teisiniai aktai, bet taikomi ir vykdomi tiems aukščiausios teisinės galios aktams savo teisine esme atvirai prieštaraujantys administracijos pareigūnų sprendimai reiškia, kad Lietuvos valstybėje faktiškai klesti grupės asmenų savivalė. Todėl Lietuvos valstybė negali būti laikoma laisva demokratine teisine valstybe – kurioje piliečių teises gina Konstitucija. Posovietinėje Lietuvoje neįmanomas ir pažeistų piliečių nuosavybės teisių apgynimas teisme, nes LR nėra įstatymų – kurie teisingai konstatuotų, kad iki 1940-06-15 (nepriklausomos Lietuvos valstybės sovietinės okupacijos) LR piliečių įgytos nuosavybės teisės į žemės valdas iki šio momento yra niekuomet teisiškai nenutrūkę.

LAĮAD adresuotame 2003-06-30 rašte Nr. 1D-3362 „Dėl skundo“, LR Prezidento patarėja teisės klausimais Ona Buišienė ir LR STT mūsų „Prašymą“ nagrinėjęs pareigūnas Juozas Rimkus bei savo parašu to „nagrinėjimo“ išvadas patvirtinęs STT direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bruzgys 2003-08-04 STT rašte Nr. 25-01-2378 mūsų iškeltą piliečių nuosavybės teisių nepertraukto tęstinumo problemą išvis nutyli ir kažką aiškina apie piliečių nuosavybės teisių atkūrimą. Ar tai reiškia, kad šie Lietuvos valstybės pareigūnai visiškai nesigilina į jiems rašančių pareiškėjų prašymuose pareikštus teisinius argumentus?

LR Prezidento patarėja teisės klausimais Ona Buišienė su 2003-05-07 LAĮAD „Prašymo“ Nr. l/V-03 turiniu privalėjo supažindinti Jūsų Ekscelenciją, nes LR Konstitucingumo apgynimas yra Jūsų Ekscelencijos – LR Konstitucijos garanto kompetencija.

2. Prie 2003-05-07 LAĮAD „Prašymo“ Nr. 1/V-03 pridėtame „Aiškinamajame rašte“ yra konstatuotas šis LR piliečių Konstitucinių teisių pažeidimas:
„Ar posovietinės LR valdžios vykdomą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą išvis galima įvardinti „žemės reforma“? Į šį klausimą galima atsakyti šią posovietinę žemės reformą palyginus su Lietuvoje anksčiau vykdytomis žemės reformomis. Išsiaiškinkime: ar yra esminių skirtumų tarp šiuo metu LR vykdomos posovietinės žemės reformos ir prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų?

1) Prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje vykdant žemės reformą (tuometinio žemės reformos įstatymo 5 paragrafe) buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma – 8 ha vienai šeimai: „kad žmonės nebūtų dirbtinai nusmukdyti žemiau skurdo ribos, kai neįmanoma pragyventi“.

2) 1940 m. „Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje“ vykdant sovietinę žemės reformą šios reformos vykdymą reglamentuojančiuose sovietiniuose įstatymuose taip pat buvo nustatyta minimali žemės savininkui paliekamos žemės norma: "Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30-ties hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės. Visa žemė, esanti nuo šio laiko dirbančiųjų ir valstiečių rankose, o lygiai ir žemė, kuri bus valstybės perduota bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, užtvirtinama amžinam valstiečių naudojimuisi. Visokie bandymai pasikėsinti į asmeninę valstiečių nuosavybę arba prieš darbo valstiečių valią, primetant jiems kolchozų organizaciją bus griežtai nubausti, kaip kenkia liaudies ir valstybės interesams" (citata iš 1940-07-22 d. „Liaudies Seimo Deklaracijos“ teksto).

Išvada: Posovietinė žemės reforma nuo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje vykdytų žemės reformų skiriasi tuo, kad posovietinės žemės reformos vykdymą reglamentuojančiuose LR įstatymuose nenumatyta teisėtam žemės savininkui palikti minimalią žemės normą, kad šis galėtų iš savo darbo pats prasimaitinti ir pamaitinti savo vaikus. Trylika metų trunkančios posovietinės žemės reformos Lietuvoje vykdymo metu norintiems atgauti savąją žemę teisėtiems žemės savininkams taikoma prievarta: jeigu pilietis nesutinka didžiosios dalies savo žemės palikti žemės reformos vykdytoją disponavimui – tai žemė jam išvis „negrąžinama“. Ar trylika metą trunkantį teisėtų žemės savininkų ir jų vaikų marinimą badu siekiant priversti kad šie atsisakytų savo žemės galima įvardinti „žemės reforma“?

Kadangi 2-oje šio „Prašymo“ dalyje įvardinti LR Konstitucingumo pažeidimo faktai jau yra pažeidę ir šiuo metu pažeidžia daugelio LR teisėtų žemės savininkų teises, tai LR Prezidento patarėja teisės klausimais Ona Buišienė su šiais faktais privalėjo supažindinti Jūsų Ekscelenciją, kaip LR Konstitucijos garantą, kad Jūsų Ekscelencija galėtų priimti tinkamą sprendimą.

3. 2003-05-07 LAĮAD „Prašymo“ Nr.1A/-03 3-iame punkte prašėme: „Leisti Zenonui Jurgelevičiui minėtą tyrimą vykdančiai LR kompetentingai institucijai pateikti 1991 – 2003 metais ginant žmogaus teises surinktus įrodymus apie LR žemės reformą vykdančių ir tą vykdymą kontroliuojančių valstybės pareigūnų įvykdytus teisės pažeidimus“.

Į šią mūsų prašymo dalį visiškai neatsižvelgė (ją ignoravo) LR Prezidento patarėja teisės klausimais Ona Buišienė ir LR STT mūsų „Prašymą“ nagrinėjęs pareigūnas Juozas Rimkus bei savo parašu to „nagrinėjimo“ išvadas patvirtinęs STT direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bruzgys.

3.1. Dėl minėtų pareigūnų neveikimo Jūsų Ekscelencija nebuvote informuotas apie Kauno rajono apylinkės teismo ir Kauno apygardos teismo teisėjų vykdomą Kauno apskrities žemėtvarkininkų neteisėtos veikos „dengimą“ įvairiais išgalvotais pretekstais atmetant mūsų pateiktus, žemėtvarkininkų kaltę įrodančius dokumentus. Konkretus pavyzdys: Kauno apskrities žemėtvarkininkai klastojo duomenis apie žemės savininkės G. Skirmantienės paveldimos žemės buvimo vietą ir 3,5 ha nepagrįstai mažino jos paveldimos žemės plotą. Minėtų teismų teisėjai tos žemėtvarkininkų veikos „nepastebėjo“ ir keturis kartus nenagrinėtus atmetė žemėtvarkininkų kaltę įrodančius dokumentus – tuo padėdami žemėtvarkininkams išvengti atsakomybės. Kadangi Jūsų Ekscelencija skiriate teisėjus, tai informacija apie netinkamą teisėjų pareigų atlikimą Jums neabejotinai svarbi.

3.2. 2003-05-07 LAĮAD „Prašymą“ Nr. l/V-03 nagrinėjęs LR STT pareigūnas J. Rimkus netik „palengvino“ savąjį nagrinėjimą nesivargindamas susipažinti su mūsų surinkta medžiaga apie žemėtvarkininkų įvykdytus ir vykdomus teisės pažeidimus, bet savo neveikimu žemėtvarkininkams sudarė sąlygas nebaudžiamiems ir toliau vykdyti tęstinius 1994 m. LR Valstybės kontrolės bei 1999 m. LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio patikrinimų metu nustatytus teisės pažeidimus.

Susipažinus su 2003-08-04 LR STT specialisto Juozo Rimkaus paruoštu ir STT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Bruzgio pasirašytu raštu Nr. 25-01-2378 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ tampa neaišku: ar tai teisingumą ginančios ir įgaliotos kovoti su valdininkų neteisėta veika LR valstybinės institucijos piliečių skundo ištyrimo medžiaga – ar eilinis atvirai piktnaudžiaujančių teise žemėtvarkos „specialistų“ atsirašinėjimas:

3.2.1. 2003-08-04 LR STT specialisto Juozo Rimkaus paruoštame ir STT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Bruzgio pasirašytame rašte Nr. 25-01-2378 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ konstatuojama:

„Savo prašyme Jūs remiatės Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriam Kęstučio Milkeraičio 1999-11-10 pažymoje Nr. 99/04-551, 99/04-853 „Dėl Zenono Jurgelevičiaus ir Veronikos Vilčinskienės skundų ištyrimo“ išdėstytais teiginiais.

Jūs neteisingai nurodote, kad Seimo kontrolierius K. Milkeraitis tyrimo metu nustatė organizuoto nusikalstamumo požymius. Tiek ankstesnės redakcijos, tiek šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo (Žin., 1998, Nr. 110-3024) 22 straipsnis nustato, kad Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą ir nustatęs nusikaltimo požymius, turi priimti sprendimą perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo organams arba prokurorui (pagal ankstesnę įstatymo redakciją -tardymo organams). Jeigu Jūsų minimu atveju Seimo kontrolierius būtų nustatęs nusikaltimo požymius, jis būtų turėjęs priimti atitinkamą sprendimą“.

2003-05-07 LAĮAD „Prašyme“ Nr. 1/V-03 (kurį nagrinėjo STT pareigūnas J. Rimkus) mes pacitavome šią 1999-11-10 LR Seimo kontrolieriaus K. Milkeraičio „Pažymos“ Nr. 99/04-551 ir Nr. 99/04-833 „Dėl Zenono Jurgelevičiaus ir Veronikos Vilčinskienės skundų ištyrimo“ išvados dalį:

„Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1997 07 01 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Vyriausybė 1997 09 29 nutarimu Nr. 1057 patvirtino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką. Jos 103 str. numatyta nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančius ir natūra grąžinamus žemę, mišką bei vandens telkinius atkūrimo tvarka pagal kurią: rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai seniūnijose per mėnesį nuo nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimo dienos parengia nuosavybės teisių atkūrimo bylą kurią pateikia žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiam specialistui; pagal byloje esančius dokumentus nustatyta tvarka žemės reformos žemėtvarkos projekte šis specialistas pažymi ir vietoje paženklina žemės, miškų sklypų ar vandens telkinio ribas, surašo žemės, miško sklypų ribų vietos paženklinimo aktą parengia kitus Žemės ir miškų ministerijos patvirtintoje metodikoje nurodytus dokumentus ir pateikia nuosavybės teisių atkūrimo bylas apskrities viršininkui.

Šis tvarkos 111 straipsnyje nustatyta tvarka per 6 mėnesius nuo žemėnaudos suprojektavimo žemės reformos žemėtvarkos projekte ir jos paženklinimo vietoje priima sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Kauno rajono Noreikiškių apylinkėje šie darbai neatlikti ir sprendimai dėl M.Danieliaus, V. Eisroto ir daugelio kitų asmenų žemėvaldų nuosavybės teisių atkūrimo nepriimami nuo 1991 m. Tokia situacija sukurta LŽŪU, ŽŪM ir Kauno apskrities administracijos pareigūnų veikimu įtakojant kolegialių valstybės valdymo institucijų sprendimus ir sinchronizuotais veiksmais paleidžiant Noreikiškių apylinkės pretendentų teises žemės reikalingumo mokslui ir mokymui pretekstu“ ir išsakėme teisėtų žemės savininkų nuomonę dėl šių LR Seimo kontrolierius išvadų:

"Tai reiškia, kad LR Seimo kontrolierius surado įrodymus, jog dalis dirbančių Lietuvos žemės ūkio universitete, Lietuvos žemės ūkio ministerijoje ir Kauno apskrities administracijoje Lietuvos valstybės pareigūnų visiškai nesiskaito su LR Konstitucijos ir LR įstatymų teisinėmis nuostatomis, yra susibūrę į sinchronizuotais veiksmais (t.y. organizuotai) asmeninių savanaudiškų tikslų neteisėtomis priemonėmis siekiančią piliečių grupę – galinčią įtakoti ir įtakojančią net Lietuvos valstybės valdymą“.

Mes pilnai sutinkame su STT pareigūnų nuomone, kad LR Seimo kontrolierius K. Milkeraitis nepilnai atliko savo darbą. Tačiau teisėtiems žemės savininkams visiškai neaišku kodėl savo tiesiogines pareigas neatlieka STT pareigūnai ir kuo pagrįsta jų išvada – kad LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio darbo neužbaigtumas panaikina šio Kontrolieriaus nustatytus faktus apie neteisėtas žemėtvarkos specialistų veikas? Juk teisingumo atstatymas – nors ir teisiškai neteisingai argumentuojant – tačiau buvo įmanomas ir pagal posovietinės LR įstatymus. Tai gal LR Seimo Kontrolieriaus K. Milkeraičio darbo neužbaigtumas tiesiog „ištrina iš istorijos“ tendencingą, 13 metų besitęsiantį žemėtvarkininkų vengimą vykdyti tuo metu galiojusius LR įstatymus ir „sugražinti“ žemę jos teisėtiems savininkams? Gal panaikina oficialiuose dokumentuose esančius įrašus apie tuo metu galiojusiems LR įstatymams atvirai prieštaravusias žemėtvarkininkų veikas? Gal panaikina tomis neteisėtomis žemėtvarkininkų veikomis teisėtiems žemės savininkams padarytą materialinę ir moralinę žalą? Akivaizdu kad ne. Todėl STT pareigūnų bandymai savaip aiškinti LR įstatymus ir taip įrodyti kad grupės piliečių sinchronizuotais veika (arba neveikimu) vykdomo svetimų žemės valdų išgrobstymo posovietinėje LR išvis nebuvo geriausiu atveju įrodo minėtų STT pareigūnų aplaidumą atliekant tarnybines pareigas.

3.2.2. Kad 2003-05-07 LAĮAD „Prašymą“ Nr. l/V-03 nagrinėjęs LR STT pareigūnas J. Rimkus šio prašymo iš esmės tikrai nenagrinėjo įrodo šių 2003-08-04 LR STT specialisto Juozo Rimkaus paruošto ir STT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Bruzgio pasirašyto rašto Nr. 25-01-2378 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ turinys:

„Tuo pačiu pagrindu Jūs prašote ištirti neteisėtą žemės reformos vykdytojų veiklą Noreikiškių apylinkėje, Kauno rajone. Primename, kad Seimo kontrolierius savo pažymoje remiasi Valstybės kontrolės departamento atliktu tyrimu ir 1994 m. spalio 11 d. priimtu sprendimu Nr. 67. Dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų Valstybės kontrolė įpareigojo Kauno rajono valdybą Įstatymų nustatyta tvarka patraukti drausminėn atsakomybėn Noreikiškių agrarinės tarnybos vadovą A. Lėlį. Savo prašyme Jūs nenurodėte naujų aplinkybių ir nepateikėte duomenų, kad Valstybės kontrolės departamento 1994 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 67 yra neteisingas, todėl vadovaujantis Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 (Žin., 2002, Nr. 95-4105), 33 punktu šis Jūsų prašymas pakartotinai nebus nagrinėjamas.“

Jeigu 2003-05-07 LAĮAD „Prašymą“ Nr. l/V-03 nagrinėjęs LR STT pareigūnas J. Rimkus būtų bent kartą perskaitęs 1994-10-11 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamento „Sprendimą“ Nr. 67, tai butų išsiaiškinęs, kad tas „Sprendimas“ gynė teisėtų žemės savininkų interesus. Trečiajame to „Sprendimo“ puslapyje konstatuojamas šis teisės pažeidimo faktas:

„Pažeidžiant galiojusio Žemės kodekso 14, 16, 46, 120 straipsnius, Kauno rajono LDT VK 1990 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 57 patvirtinus Ringaudų gyvenvietės išplėtimo detalaus išplanavimo projektą be Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl žemės paskirties pakeitimo ir paėmimo, piliečiams buvo išdalinti sklypai individualių gyvenamųjų namų statybai“.

Tai reiškia, kad teisėtiems žemės savininkams nėra jokio reikalo ieškoti 1994 m. spalio 11 d. Valstybės kontrolės departamento „Sprendime“ Nr. 67 kažkokio neteisingumo ir tą „Sprendimą“ apskųsti kaip neteisingą. Sutinkame, kad šis „Sprendimas“ galėtų būti išsamesnis. Tą išsamesnį šios bylos tyrimą ir turėjo atlikti STT. Tačiau jau minėjome, kad šiame „Prašyme“ įvardinti STT pareigūnai Kauno apskrities žemėtvarkininkų vykdomą svetimos žemės grobimą išvis netyrė. Jeigu jie būtų ištyrę šią bylą, tai būtų išsiaiškinę, kad:

1) 1990-03-11 buvo atkurta Nepriklausoma Lietuvos valstybė ir iki 1940-06-15 LR piliečių įgytas nuosavybės teises į žemės valdas pradėjo ginti naujai priimti nepriklausomos Lietuvos valstybės įstatymai. Kadangi LAĮAD atstovo pateikiamas tuo metu galiojusių teisės normų išaiškinimas teisės specialistams gali pasirodyti neįtikinamas, tai cituoju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą. 2000 m. sausio 27 d. civilinės bylos Nr. 3K-7-20/2000 nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegija konstatuoja:

„Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. {statymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo „ nutraukė TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ir atnaujino 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdydama kai kurių skyrių ir straipsnių galiojimą. Tačiau Konstitucijos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimas nebuvo sustabdytas, o tai reiškė privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą. 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo „ Aukščiausioji Taryba sustabdė 1938 metų gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino Lietuvos Respublikos laikinoji pagrindinį, {statymą. Šio įstatymo 44 str. vėl buvo Įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atkūrimas, t.y. faktiškai buvo pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų“.

1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo“ 3 dalis nustatė, kad: „...Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“.

Todėl 1990 m. balandžio 23 d. potvarkiu Nr. 57 patvirtindamas Ringaudų gyvenvietės išplėtimo detalaus išplanavimo projektą Kauno rajono LDT VK pažeidė netik tuo metu galiojusio sovietinio Žemės kodekso 14, 16, 46, 120 straipsnius, bet ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio įstatymo 44 straipsnį, kuriame vėl buvo įtvirtintas privatinės nuosavybės teisės konstitucinio instituto atkūrimas, t.y. faktiškai pripažintas jo tęstinumas iš Lietuvos valstybės konstitucijų“. Todėl 1990 m. balandžio 23 d. Kauno rajono LDT VK potvarkis Nr. 57 yra teisiškai niekinis ir nevykdytinas.

2) 1990 m. Lietuvos Respublikoje tik vienas žemės skyrimo fiziniams asmenims įstatymas neprieštaravo LR Laikinojo Pagrindinio įstatymo 44 straipsnio teisinėms nuostatoms. Tai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio“ To įstatymo septintojo straipsnio trečiojoje dalyje buvo įtvirtinta teisinė nuostata, kad: „...Pirmumo teisė steigiant valstiečio ūkį priklauso teisėtiems žemės paveldėtojams gyvenantiems ir dirbantiems toje vietovėje“.

Tuometinis Lietuvos Respublikos žemės kodeksas po 1990 m. kovo 11 d. buvo papildytas tik pagal 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3066 leidžiančiu suteikti žemę fiziniams asmenims 48 (1) straipsniu. 1990 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos žemės kodekso papildymo“ Nr. 1-133 nustatė:

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nutaria:

Papildyti Lietuvos Respublikos 1970 metų gruodžio 16 dienos įstatymu patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės kodeksą (Žin., 1971, Nr. 8-62) tokiu 48 (1) straipsniu:

48-1 straipsnis. Žemės paėmimas į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą

Žemės sklypai į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą iš savivaldybės teritorijoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų naudojamos žemės paimami rajono (apskrities) Liaudies deputatų tarybos sprendimu, nepriklausomai nuo sklypo dydžio, pagal žemės skirstymo komisijų ir žemėtvarkos organų parengtus projektus“.

Tai įrodo, kad tuo metu galioję LR įstatymai nenumatė jokio kito žemės skyrimo fiziniams asmenims išskyrus žemės skyrimą pagal 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3066. 1990 m. balandžio 23 d. Kauno rajono LDT VK įvykdytas potvarkio Nr. 57 priėmimas – tai bandymas žemesnės teisinės galios teisinio akto, tuo metu negaliojusia teisine norma, paneigti tuo metu galiojusio LR Laikinojo Pagrindinio įstatymo (aukštesnės teisinės galios akto) 44 straipsnio teisinę nuostatą. Todėl 1990 m. balandžio 23 d. Kauno rajono LDT VK potvarkis Nr. 57 yra teisiškai nepagrįstas ir nevykdytinas.

3) 1990 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos žemės kodekso papildymo“ Nr. 1-133 įrodo, kad 1990 m. sprendimus dėl žemės skyrimo priiminėjo ne rajoną Vykdomieji komitetai bet tų rajonų Liaudies deputatų tarybos.

1991-03-11 Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nustatė:

„102 straipsnis. Rajonų, miestų, gyvenviečių, apylinkių valstybinės valdžios organai yra atitinkamos Liaudies deputatų tarybos.

106 straipsnis. Vietinės Liaudies deputatų tarybos turi teisę svarstyti ir spręsti sesijose bet kuriuos klausimus, įstatymų priskirtus jų kompetencijai. Tik sesijose svarstomų ir sprendžiamų klausimų sąrašą nustato įstatymai.

110 straipsnis. Lietuvos įstatymams, taip pat vietinių Liaudies deputatų tarybų sprendimams įgyvendinti savivaldybių Tarybos sudaro joms atskaitingus valdymo organus.“

Tai reiškia, kad 1990 m. sprendimus priimantis valdžios organas buvo Liaudies deputatų taryba, o tuos sprendimus vykdė valdymo organas – rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas. Šio komiteto kompetencija nustatyta jo pavadinime: „Vykdomasis komitetas“.

1994-10-11 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamento „Sprendime“ Nr. 67 nustatyta, kad 1990 m. balandžio 23 d. potvarkį Nr. 57 priėmė Kauno rajono LDT VK – t.y., atliko aukštesnės pakopos LR valdžios institucijos – Liaudies deputatų tarybos kompetencijai priskirtą sprendimų priėmimo veiklą. Tai reiškia, kad 1990 m. balandžio 23 d. Kauno rajono LDT VK potvarkis Nr. 57 yra priimtas valdymo institucijos – neturinčios valstybės jai deleguotų, leidžiančių priimti tokius sprendimus teisinių galių. Priimdamas 1990 m. balandžio 23 d. potvarkį Nr.57 Kauno rajono LDT VK pažeidė 1991-03-11 Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 102; 103; 106 ir 110 straipsnių nustatytas teisines normas ir 1990 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės kodekso papildymo“ Nr. I-133, 48 (1) straipsnį. Dėl šių priežasčių 1990 m. balandžio 23 d. Kauno rajono LDT VK potvarkis Nr. 57 yra teisiškai niekinis ir nevykdytinas.

4) 1994-10-11 Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės departamento „Sprendimo“ Nr. 67 skirsnio: „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento įstatymo 32 str. ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamento statuto 7 p., Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas NUSPRENDĖ“ 1.3 dalyje Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas A. Katkus nusprendė:

„1. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui V.Einoriui:

1.3. peržiūrėti žemės reformos žemėtvarkos projekte Ringaudų gyvenvietės išplėtimo ribas, ir, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo 5 p., suprojektuoti prie gyvenvietės esančių plotų perspektyvą;“

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras V.Einoris šį Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo A. Katkaus sprendimą nevykdė, todėl 1995-03-03 rašte Nr. 120-1-391 „Dėl žemės individualiai gyvenamajai statybai skyrimo Kauno rajone Noreikiškių apylinkėje“ LR Valstybės kontrolės departamentas LR ministrui Pirmininkui A. Šleževičiui išaiškino 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo nutarimo byloje Nr. 12/93, 5 p., taikymą:

„Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai 1994 11 24 raštu Nr. 01-15-1813 paaiškinome, kad, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybinės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Kauno rajono valdybos ir Noreikiškių apylinkės tarybos priimti sprendimai dėl žemės sklypų Akademijos miestelio individualiai gyvenamajai statybai skyrimo neįvykdyti, nes žemės pirkimo-pardavimo sandoriai notariškai nepatvirtinti ir neužregistruoti valstybiniame žemės kadastre, o statybų darbai faktiškai nepradėti. Kadangi konkretus žemės teisiniai santykiai dėl žemės naudojimo individualioms statyboms dar neatsiradę, todėl ir sprendimai skirti žemę šiems tikslams, kaip prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui yra naikintini.“ Šis išaiškinimas buvo taikytinas ir Ringaudų gyvenvietei, nes situacija joje visiškai tapati „akademijos miestelio“ situacijai. Sklypai skirstomi (matuojami vietovėje) bei masinės individualių namų statybos Ringaudų gyvenvietėje pradedamos ir vyksta jau po 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo nutarimo byloje Nr. 12/93 įsigaliojimo.

3.2.3. 2003-08-04 LR STT specialisto Juozo Rimkaus paruoštame ir STT direktoriaus pavaduotojo Vidmanto Bruzgio pasirašytame rašte Nr. 25-01-2378 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ teigiama, kad: „Kauno apskrities viršininko administracija informavo, kad Seimo kontrolierius, tirdamas Jūsų ir Veronikos Vilčinskienės skundus, neatsižvelgė į tai, kad E. Jurgelevičienė nėra pateikusi visų nuosavybės teisėms atkurti reikalingų dokumentų“.

Šį kaltinimą atremiame pareikšdami, kad jeigu STT specialistai būtų tyrę pareiškėjų prašymą, o ne stengęsi apginti tuos kurių savivale skundžiamasi, tai mes dokumentais būtume įrodę, kad E. Jurgelevičienė Kauno apskrities žemėtvarkininkams pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau dalis dokumentų iš bylos dingo.

Kiti 2003-08-04 rašte STT pareigūnų pareikšti „argumentai“ taip pat vertintini kaip teisiškai beverčiai ir prilygintini atsirašinėjimui.

Jūsų Ekscelencija, asmens subjektinė teisė yra reali, o ne deklaratyvi tik tuo atveju, jeigu asmuo turi teisę ją realizuoti. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (prie kurios LR yra prisijungusi) 6 str. 1 d., 13 str., garantuoja žmogaus teisę į efektyvią teisinę gynybą valstybiniuose organuose ir į operatyvią teisminę gynybą. Iš šiame „Prašyme“ pateiktų įrodymų ir argumentų akivaizdu, kad 2002-05-12 Lietuvos Respublikos Prezidento priimamajame, reg. Nr. 1D-3362 įregistruotas 2003-05-07 Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos „Prašymas“ Nr. 1/V-03 nebuvo tiriamas nei LR Prezidento, nei LR Specialiųjų Tyrimų Tarnybos kompetencijų ribose. Tai patvirtina, kad posovietinė Lietuva savo Tarptautinius įsipareigojimus nevykdo, o žmogaus teisės posovietinėje Lietuvoje jau 13 metų yra ne realios bet deklaratyvios.

Todėl Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugija pakartotinai prašo:
1. 2002-05-12 Lietuvos Respublikos Prezidento priimamajame, reg. Nr. 1 D-3362 įregistruotą 2003-05-07 Lietuvos asmenų įgaliotųjų atstovų draugijos „Prašymą“ Nr. l/V-03 ir jį papildantį šį 2003 m. rugpjūčio 19 d. LAĮAD „Pakartotinį prašymą“ ištirti LR Prezidento, bei LR Specialiųjų Tyrimų Tarnybos kompetencijų ribose;
2. Iki bus baigtas minėtas tyrimas prašome sustabdyti neteisėtai perskirstančių teisėtiems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančią žemę Kauno apskrities žemėtvarkininkų veiką ir tos veikos pasėkoje neteisėtai įsigijusių svetimą žemę piliečių disponavimą ta neteisėtai įsigyta žeme;
3. Leisti LAĮAD Žmogaus teisių gynimo skyriaus pirmininkui Zenonui Jurgelevičiui minėtą tyrimą vykdančioms LR kompetentingoms institucijoms pateikti 1991 – 2003 metais ginant žmogaus teises surinktus įrodymus apie LR žemės reformą vykdančių ir tą vykdymą kontroliuojančių valstybės pareigūnų įvykdytus teisės pažeidimus;
4. Vadovaujantis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis ir faktais inicijuoti teisingumo atkūrimui būtinų LR teisinių aktų sukūrimą ir priėmimą atitinkamose Lietuvos valstybės institucijose;
5. Nutraukti neteisėtą „žemės reforma“ įvardintą prievartinį piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perskirstymą ir atkurti teisingumą neteisėtai atimtą žemę natūra sugrąžinant jos teisėtiems savininkams;
6. Atsakant į norėjusių lengvai pasipelnyti pigiai įsigyjant neteisėtai iš savininkų atimtą svetimą žemę piliečių pretenzijas dėl jų patirtos žalos atlyginimo prašome jiems išaiškinti, kad:
6.1. niekas juos nevertė geisti ir bandyti nerealiai žemomis kainomis įsigyti svetimą nekilnojamąjį turtą, nes pats turto pardavimo nerealiai žema kaina faktas visuomet įrodo, kad tą turtą realizuojantis asmuo jį įsigijo neteisėtai (nei vienas protingai ir sąžiningai besielgiantis asmuo nedaro sau nuostolių – žr.: LR Civilinio Kodekso 1.5 straipsnį);
6.2. bandžiusiems nerealiai žemomis kainomis įsigyti svetimą nekilnojamąjį turtą piliečiams pagal galiojančius LR įstatymus reikia ne nuostolius atlyginti – bet iškelti baudžiamąsias bylas už piktnaudžiavimą teise (žr.: LR Civilinio Kodekso 1.137 straipsnio 3 dalį), su visomis LR teisės aktuose nustatytomis tokios veikos pasekmėmis.

Atkreipiame Jūsų Ekscelencijos dėmesį, kad minėta, sinchronizuotais neteisėtais veiksmais savų tikslų įgyvendinimo siekianti piliečių grupė galėjo įtakoti neteisingą LR piliečių nuosavybės teisių traktavimą 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatyme Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir analogiškuose vėlesniuose LR įstatymuose.

Apie žemės reformos teisėtumą ir žemės reformos vykdytojų įvykdytus ir vykdomus teises pažeidimus išsamiai išaiškiname pridedamame „Aiškinamajame rašte“.

1. 1999-11-10 LR Seimo kontrolieriaus K. Milkeraičio „Pažymos“ Nr. 99/04-551 ir Nr. 99/04-833 „Dėl Zenono Jurgelevičiaus ir Veronikos Vilčinskienės skundų ištyrimo“ kopija.

Ir į šį pakartotinį prašymą tiesioginės reakcijos iš LR Prezidentūros iki šio momento nesulaukėme, nors siekdami, kad prašyme iškeltos problemos būtų nagrinėjamos papildomai kreipėmės į LR Prezidento patarėją teisėtvarkos klausimais V. Račkauską. Tačiau netiesioginė reakcija neabejotinai buvo. Iš žiniasklaidos pranešimų žinome, kad prieš LR Valstybės saugumo vadovui M. Laurinkui paskelbiant LR Prezidento patarėjų komandą kompromituojančius dokumentus LR Prezidento patarėjas jaunimo, socialinio aktyvumo ir nevyriausybinių organizacijų klausimais Gintaras Šurkus kūrė bendruomenių atstovų tarybą prie LR Prezidento. Šios tarybos kūrimo tikslas kaip visuomet kilnus: “kad LR Prezidentas gautų tiesioginę informaciją” – kaip sakoma “iš pirmų lūpų”. 2003-11-03 19:05 val. Lietuvos televizijos tiesioginėje laidoje LR Prezidento patarėjas G. Šurkus pareiškė, kad: “Procedūrinių klausimų sprendimas parodo žmonių poziciją”. Kadangi vienas iš bendruomenių atstovų tarybos kūrimo prie LR Prezidento tikslų yra piliečių skundų perdavimo Jo Ekscelencijai procedūros palengvinimas - tai išsiaiškinkime ar kurdamas minėtą tarybą LR Prezidento patarėjas G. Šurkus tikrai siekė deklaruojamo kilnaus tikslo, t.y. sužinokime pono G. Šurkaus poziciją. Tuo tikslu Jums siūlau susipažinti su kelių dokumentų elektroninėmis kopijomis.

1. 2001-06-07 mano kreipimosi į LR Prezidentą V. Adamkų dėl neteisėtų bendruomenės tarybos “rinkimų” Kauno rajono Ringaudų gyvenvietėje tekstu:

Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui
Valdui Adamkui

Prašymas

Gavęs informaciją, kad 2001 m. gegužės 31 d. 16 val. Ringaudų pradinės mokyklos salėje, esančioje pusrūsyje, įvyks Kauno rajono Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos rinkimai, nuvykau. Susirinkimas vyko ne visiems gyventojams gerai žinomoje salėje, bet vienoje iš pirmo aukšto klasių. Gyvenvietėje ir visoje seniūnijoje jokie skelbimai apie šį renginį iškabinti nebuvo, o atsitiktinai sužinoję piliečiai į šiuos rinkimus nepateko dėl susirinkimo vietos įslaptinimo. Prie šio prašymo aš pridedu Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos narių sąrašą, kurį 2001 m. birželio 1 d. pagal Ringaudų seniūnijoje užregistruotą Nr. 61J mano prašymą išdavė seniūnas V.Petravičius. Šiame sąraše išvardinti 22 asmenys, tačiau šios tarybos rinkimuose 2001 05 31 Ringaudų pradinėje mokykloje dalyvavo tik 15 iš sąraše esančių. Dar dalyvavo Kauno rajono savivaldybės atstovas ponas Deglius ir aš nekviestas ir neprašytas visuomeninės organizacijos atstovas. Iš viso dalyvavo 17 asmenų.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Kauno rajono meras P.Mikelionis šį „išrinktų“ Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos narių sąrašą patvirtino savo parašu 2001 m. gegužės 30 d., t.y. prieš įvykstant „rinkimams“.

Neoficialiais duomenimis dar keliose Kauno rajono seniūnijose jų gyventojai apie bendruomenių tarybų rinkimus nieko nežinojo... Gal tokie „rinkimai“ vyko visame Kauno rajone?

Į mano prašymą informuoti apie tai gyventojus dienraščio „Kauno diena“ redakcijos atstovė pareiškė, jog „redakcijos kolektyvas pasitarime nusprendė, kad įvykis mažareikšmis ir spausdinti apie jį informaciją netikslinga“.

Prašau Jus pavesti specialiosioms LR tarnyboms ištirti ar tokia veika neprieštarauja galiojančios LR Konstitucijos I skirsnio 1 str. nuostatai, kad: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ (nes tokie „rinkimai“ labiau primena valdžios uzurpavimą savivaldybėje) ir LR Konstitucijos 2 str., kad: „Suverenitetas priklauso Tautai“ t.y. ar ji nėra nukreipta prieš LR Konstitucinę santvarką.

2. Likus parai iki Ringaudų gyvenvietės bendruomenės tarybos rinkimų Kauno rajono mero P. Mikelionio oficialiai patvirtintu Ringaudų gyvenvietės gyventojų viešame susirinkime (kurio niekuomet nebuvo) “išrinktų” Kauno rajono Ringaudų gyvenvietės bendruomenės tarybos narių sąrašu:

KAUNO RAJONO SAVIVALDYBĖS RINGAUDŲ SENIŪNIJOS BENDRUOMENĖS TARYBOS VEIKLOS NUOSTATAI

1. Bendruomenės taryba tai visuomeniniais pagrindais, bendruomenės interesams atstovaujanti institucija, tarpininkas tarp seniūnijos bendruomenės gyventojų ir savivaldybės institucijų.
2. Bendruomenės tarybos tikslas viešai nagrinėti seniūnijos teritorijoje vykdomą savivaldybės veiklą.
3. Bendruomenės taryba yra kolegialus organas padedantis seniūnui reguliuoti ir tvarkyti įstatymų bei įgaliojimų ribose vietos gyventojų reikalus ir tenkinti jų poreikius, šiuose nuostatuose numatytais veiklos klausimais.
4. Bendruomenės tarybai vadovauja seniūnas.
5. Šie nuostatai parengti vadovaujantis“ Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymu“, 1994 07 07, Nr. 1-533 Kauno rajono mero potvarkiu „Dėl bendruomenės komitetų seniūnijose sudarymo“, Kauno rajono 1998 11 02 potvarkio Nr. 667 p pripažinimo netekusiu galios (2000 06 06, Nr. 358 p), Bendruomenių struktūros sudarymo ir veiklos pavyzdiniais nuostatais“ ir kitais dokumentais, kurie apibrėžia vietos savivaldos funkcijas, teises ir atsakomybę.

6. Siekdama ugdyti pilietiškumo sampratą, demokratijos suvokimą, patriotizmą, organizuotą ir aktyvią visuomenę, sugebančią savarankiškai tvarkytis bei veikti, besirūpinanti gyventojų saugumu ir viešąja tvarka, puoselėdama kultūrinį, istorinį paveldą, Ringaudų seniūnijos taryba:
6.1. aptaria seniūnijos vystymosi perspektyvas, teikia pasiūlymus dėl jų įgyvendinimo;
6.2. svarsto ir teikia pasiūlymus dėl seniūnijai skirtų biudžeto lėšų tikslingesnio panaudojimo;
6.3. aptaria ugdymo įstaigų ūkinę-finansinę veiklą, išklauso jų vadovų ataskaitas apie mokyklos procesą, bei teikia rekomendacijas dėl darbo gerinimo;
6.4. aptaria kultūrinių priemonių planą seniūnijoje;
6.5. išklauso policijos nuovados ataskaitas apie kriminalinę situaciją seniūnijoje bei teikia pasiūlymus dėl darbo gerinimo;
6.6. išklauso visuomeninio judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ vado ataskaitą;
6.7. aptaria aplinkosaugos problemas seniūnijoje ir svarsto jų sprendimo variantus;
6.8. aptaria viešųjų darbų poreikius seniūnijoje;
6.9. teikia pasiūlymus dėl paminklosaugos objektų priežiūros;
6.10. išklauso socialinės paramos inspektorės ataskaitą, teikia pasiūlymus;
6.11. teikia išvadas dėl pavojingų objektų statymo seniūnijos teritorijoje;
6.12. vertina draustinius, bei kitų seniūnijos teritorijoje esančių saugomų teritorijų tvarkymą;
6.13. telkia seniūnijos gyventojus ir įstaigas talkoms, tvarkant ir puoselėjant aplinką;
6.14. išklauso seniūno ataskaitą, teikia pasiūlymus;
6.15. aptaria kitus klausimus bei problemas.
7. Bendruomenės taryba gali turėti ir kitų mero potvarkiais, valdybos sprendimais ar kitais teisės aktais jai deleguotas funkcijas bei suteiktas teises.

8. Ringaudų bendruomenės taryba sudaroma iš 20–25 narių.
Į tarybos sudėtį įtraukiami seniūnijos teritorijoje veikiančių įmonių ir organizacijų vadovai, kaimų, gatvių pasiūlyti atstovai.
9. Taryba renkama trims metams.
10. Bendruomenės taryba išsirenka septynių narių valdybą, kuri turi bendruomenės tarybos
įgaliojimus operatyviai spręsti iškilusius neatidėliotinus seniūnijos bendruomenės klausimus.
11. Tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja du trečdaliai valdybos narių. Posėdžio
protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius.
12. Tarybos ir valdybos posėdžiams pirmininkauja seniūnas, sekretoriauja seniūno paskirtas seniūnijos darbuotojas.
13. Visi posėdžiai yra vieši, juose gali dalyvauti, visuomenės, žiniasklaidos, įmonių bei įstaigų atstovai, savivaldybės bei jos institucijų tarnautojai.
14. Į posėdžius gali būti kviečiami asmenys iš įstaigų, įmonių ar kitų organizacijų, susijusių su nagrinėjamu klausimu.
15. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių bendru susitarimu. Priimtiems sprendimams įgyvendinti numatomi terminai ir paskiriami atsakingi asmenys.
16. Tarybos nariai privalo dalyvauti tarybos posėdžiuose, vykdyti tarybos nurodymus jos veiklos klausimais.

17. Gauti informaciją nagrinėjamu klausimu iš savivaldybės institucijų ir administracijos, organizacijų ar įmonių, kitų seniūnijos teritorijoje esančių įstaigų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų jeigu dėl to neprieštarauja šių institucijų vadovai.
18. Pagal savo kompetenciją teikti pastabas bei pasiūlymus įmonėms, įstaigoms bei savivaldos institucijoms dėl jų darbo gerinimo.
19. Skelbti informaciją apie savo veiklą.

20. Bendruomenės tarybai savo veikla pažeidus LR įstatymus ar kitus teisinius aktus, jos veikla gali būti nutraukta mero potvarkiu.
21. Apie tarybos veiklos nutraukimą ir nutraukimo priežastis informuojama visuomenė.

4. LR Vidaus reikalų ministerijos specialisto išvada dėl 2001 m. gegužės 31 d. 16 val. Ringaudų bendruomenės tarybos rinkimų teisėtumo: 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTERIJA
Kodas 8860146 Šventaragio g. 2, LT-2600 Vilnius Tel. (8-22) 71 84 51 Faks. (8-22) 718551

Vidaus reikalų ministerija išnagrinėjo Respublikos Prezidento referento valstybės valdymo ir savivaldybių klausimais Algirdo Astrausko 2001 m. birželio 22 d. raštu Nr. 16/2-250-2995 persiųstą Jūsų 2001 m. birželio 7 d. prašymą Nr. 12-2001 su priedais ir informuoja, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 91-2832) 30 straipsnio 4 dalį „Seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba. Jos nuostatus tvirtina meras pagal Vyriausybės patvirtintus pavyzdinius nuostatus“. Pagal to paties įstatymo 32 straipsnio 1 dalį „Gyvenamosios vietovės ar kelių gyvenamųjų vietovių (kaimo ar kelių kaimų, miesto arba miestelio) bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus)“. Pagal to paties straipsnio 2 dalį „Gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovas renkamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka“.

Vadovaudamasi išdėstytomis Vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, Kauno rajono savivaldybės taryba turėjo nustatyti Gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų rinkimo tvarką. Pagal savivaldybės tarybos nustatytą tvarką seniūnijai priskirtose gyvenamosiose vietovėse išrinkti bendruomenės atstovai ir sudaro seniūnijos tarybą. Jos tvirtinimas įstatymu nenustatytas. Iš Jūsų rašto ir pateiktų dokumentų galima suprasti, kad bendruomenės atstovai Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijai priskirtose gyvenamosiose vietovėse nebuvo rinkti. Nesuprantama, kuo remiantis į seniūno surašytą ir mero patvirtintą sąrašą pateko jame išvardinti asmenys. Ministerijos nuomone, seniūnijos taryboje neturėtų būti seniūnas bei kiti seniūnijos tarnautojai, kurie yra savivaldybės administracijos tarnautojai.

Seniūnijos tarybos nuostatus turi patvirtinti meras pagal Vyriausybės patvirtintus pavyzdinius nuostatus. Pavyzdiniai seniūnijos tarybos nuostatai Vyriausybės iki šiol nėra patvirtinti, todėl meras negalėtų tvirtinti seniūnijų tarybų nuostatų. Ministerijos nuomone, mero patvirtinti Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos veiklos nuostatai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui (Žin., 2000, Nr. 91-2832), nes jie patvirtinti remiantis Vietos savivaldos įstatymu (Žin., 1994, Nr. 55-1049) (nuostatų 5 punktas). Šių nuostatų abejotini yra 4 punktas, kuriuo nustatyta, kad bendruomenės tarybai vadovauja seniūnas, 7 punktas, kuriuo nustatyta, kad bendruomenės taryba gali turėti ir kitų mero potvarkiais, valdybos sprendimais ar kitais teisės aktais deleguotas funkcijas bei suteiktas teises, 9 punktas, kuriuo nustatyta, kad taryba renkama trejiems metams, 11 punktas, kuriuo nustatyta, kad tarybos posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja du trečdaliai valdybos narių, 12 punktas, kuriuo nustatyta, kad tarybos ir valdybos posėdžiams pirmininkauja seniūnas, sekretoriauja seniūno paskirtas seniūnijos darbuotojas, 20 punktas, kuriuo nustatyta, kad bendruomenės tarybai savo veikla pažeidus Lietuvos Respublikos įstatymus ar kitus teisės aktus, jos veikla gali būti nutraukta mero potvarkiu. Nuostatų 8 punktas, kuriuo nustatyta, kad į tarybos sudėtį įtraukiami seniūnijos teritorijoje veikiančių įmonių ir organizacijų vadovai, kaimų, gatvių pasiūlyti atstovai, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 91-2832) 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Vidaus reikalų ministerijos nuomone, Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos taryba sudaryta ir seniūnijos tarybos nuostatai patvirtinti, nesilaikant Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 91-2832) nuostatų. Manome, kad Kauno rajono savivaldybės tarybai reikia nustatyti Gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų rinkimo tvarką, atitinkančią Vietos savivaldos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 91-2832) nuostatas. Pagal šią tvarką gyvenamųjų vietovių gyventojai galės išsirinkti bendruomenės atstovus, kurie ir sudarys seniūnijų tarybas. Vyriausybei patvirtinus Pavyzdinius seniūnijos tarybos nuostatus, vadovaudamasis jais meras turėtų patvirtinti naujus seniūnijų tarybų nuostatus.

5. Kauno rajono mero Petro Mikelionio atsakymo tuometinio LR Prezidento referentui valstybės valdymo ir savivaldybių klausimais A. Astrauskui ir man turiniu:

KAUNO RAJONO MERAS

Į pateiktas Jūsų pastabas savivaldybė būtinai atsižvelgs tvirtindama bendruomenės tarybos veiklos nuostatų naują redakciją. Ji bus parengta, kai Vyriausybė parengs ir patvirtins bendruomenės tarybos pavyzdinius nuostatus.

Taip pat informuojame, kad 2001 04 05 Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybą sudarė 18 narių. Tuo metu buvęs seniūnas buvo atleistas iš pareigų, o naujas – nepaskirtas. Naujai paskirtam seniūnui pradėjus eiti pareigas, Ringaudų seniūnijos gyventojų siūlymu, Ringaudų bendruomenės tarybai buvo pateiktas svarstyti papildytas bendruomenės tarybos narių sąrašas. 2001 05 31 įvyko Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos narių posėdis, kuriame minėtam sąrašui buvo pritarta ir bendruomenės taryba buvo papildyta naujais nariais. Būtinybė parengti ir patvirtinti bendruomenės tarybos veiklos nuostatus kyla iš Konstitucinės teisės bendruomenei dalyvauti vietos savivaldoje. Vadovautis aprobuotu dokumentu rengiant bendruomenės tarybos veiklos nuostatus neturime galimybės, kadangi Vyriausybė iki šiol nėra patvirtinusi Pavyzdinių bendruomenės tarybos veiklos nuostatų. Esant būtinybei, savivaldybė parengė ir patvirtino minėtus nuostatus savarankiškai bei vadovaudamasi senąja Vietos savivaldos įstatymo redakcija. Tvirtinant Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos narių sąrašą ir Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos veiklos nuostatus, įsivėlė datos parašymo klaida.

Iš Kauno rajono mero Petro Mikelionio atsakymo turinio akivaizdu, kad 2001 metais pono P. Mikelionio vadovaujamame Kauno rajone piliečių teisė patiems išsirinkti bendruomenių tarybas jau buvo valdininkų ir jų bendraminčių uzurpuota.

Savo kreipimąsi dėl neteisėtų Kauno rajono Ringaudų gyvenvietės bendruomenės tarybos rinkimų aš nusiunčiau netik tuometiniam LR Prezidentui, bet ir LR Seimo Pirmininkui. Laikinai einanti LR Seimo kanceliarijos priimamojo vedėjos pareigas B. Baltrušaitytė mano kreipimąsi persiuntė LR Vyriausybės atstovei Kauno apskrityje R.Maslauskienei.

6. Siūlau susipažinti su LR Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje R.Maslauskienės sprendimo “Dėl Kauno rajono Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos rinkimų teisėtumo” turiniu:

VYRIAUSYBES ATSTOVAS KAUNO APSKRITYJE
Kodas 8874335, L.Sapiegos g. 4, LT-3000 Kaunas. Tel.(8-27) 42 60 04, Faks.(8-27) 42 32 19, el.p. rasam@kaunas.aps.lt

Vyriausybės atstovė Kauno apskrityje Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos priimamojo prašymu išnagrinėjo Jūsų 2001 06 07 prašymą, adresuotą Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui A.Paulauskui dėl Kauno rajono Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos rinkimų teisėtumo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba, kurios nuostatus tvirtina meras pagal Vyriausybės patvirtintus pavyzdinius nuostatus.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė šiai dienai dar nėra patvirtinusi seniūnijos tarybos pavyzdinių nuostatų, todėl Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos nuostatai parengti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, Kauno rajono mero 2000 06 06 potvarkiu Nr. 358p „Dėl bendruomenės komitetų seniūnijoje sudarymo“ bei kitais norminiais aktais, apibrėžiančias vietos savivaldos funkcijas, teises ir atsakomybę.

Lietuvos Respublikos Seimui 2000 10 12 priėmus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. VIII-2018, nuo 2000 10 27 įsigaliojo nauja Vietos savivaldos įstatymo redakcija, kurioje reglamentuotas atstovavimas gyvenamųjų vietovių bendruomenėms. Gyvenamosios vietovės bendruomenės gyventojai gali išsirinkti bendruomenės atstovą (atstovus), kuris atstovauja bendruomenei seniūnijoje, esant reikalui savivaldybės institucijose ar kitose savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose.

Įvertinus tai, kas anksčiau paminėta, nėra teisinio pagrindo abejoti Kauno rajono savivaldybės Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos rinkimų teisėtumu ar prieštaravimu bendruomenės narių Konstitucinėms teisėms.

Šio dokumento turinys patvirtina, kad LR Vyriausybė palaiko valdininkų gyvenamosiose vietovėse vykdomą, LR Vidaus reikalų ministerijos viceministro Eugenijus Chlivicko rašte įvardintą teisės normų pažeidinėjimą. Tokia LR vyriausybės pozicija nulėmė tai, kad mano iškelta problema dėl Kauno rajono Ringaudų seniūnijos bendruomenės tarybos rinkimų teisėtumo liktų neišspręsta. Tai reiškia, kad LR Prezidento patarėjo G. Šurkaus prie LR Prezidento kuriama bendruomenių atstovų taryba (jei tokia bus įkurta) atstovaus ne tų bendruomenių narių, bet savivaliaujančių valdininkų ir jų bendraminčių interesus ir iš tokios “tarybos” LR Prezidentas niekuomet negaus teisingos informacijos. Todėl skaitytojai tenusprendžia, ar ponas G. Šurkus siekė pagerinti LR Prezidento informuotumą – ar Jo Ekscelenciją visiškai atkirsti nuo teisingos informacijos šaltinių.

Tuo būtų galima apsiriboti ir šį straipsnį užbaigti. Tačiau dar sovietmečiu Anglijoje pasiprašęs politinio prieglobsčio ir ten pasilikęs sovietinis žvalgas, dabar žinomas rašytojas Viktoras Suvorovas (tikroji pavardė – Vladimiras Bogdanovičius Rezunas) savo kūriniuose informuoja, kad sovietinius žvalgus žvalgybos mokyklose mokė, jog jeigu bet kuriuo gyvenimo atveju pasitaiko daugiau kaip du sutapimai – tai tuomet susiduriama ne su atsitiktiniais sutapimais, bet su kažkieno koordinuojama kryptinga veikla. Šiuo metu posovietinėje Lietuvoje vykstančią antiprezidentinę kompaniją galima įvardinti “žaidimu į vienus vartus”. Posovietinėje Lietuvoje jau yra buvę atvejų (Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos privatizacija) - kuomet bėgdami nuo rytų kaimyno įtakos pataikėme tiesiai jam į glėbį. Į kieno glėbį papulsime po kažkieno gerai koordinuojamo triukšmo dėl LR Prezidento R.Pakso tariamo (nes triukšmaujama todėl, kad LR Prezidentas neatidirbinėja) “atidirbinėjimo” buvusiam sovietinės armijos majorui ir dėl kryptingos LR Prezidento patarėjų antiprezidentinės veiklos? Ar visas Prezidento R. Pakso prezidentavimas nėra tik laiptelis tuose laiptuose - kurie kažką veda į aukščiausią Lietuvos Respublikos valdžios postą? Jeigu taip tai kam tai naudinga?

Į šią, Lietuvos Respublikoje (LR), Kauno rajone Ringaudų kaime esančią žemę teisėto savininko nuosavybės teisę tariamai nutraukia ne sovietiniai – okupaciniai teisiniai aktai, bet posovietinių valdininkų ir savanaudžių jų bendrininkų niekaip teisiškai nepagrįsti norai. Šios žemės teisėto savininko nuosavybės teisę į šią žemę gina 1994-05-27 LR Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 12/93 – skelbiantis, kad kaimo gyvenvietėse esančios, teisėtiems savininkams negrąžintos žemės išdalinimas kitų piliečiu individualioms statyboms prieštarauja LR Konstitucijos 23 str. pirmos dalies teisinei nuostatai: “Nuosavybė neliečiama”. Nuo 1997m. šios žemės negrąžinimą teisėtam savininkui, kaip ir daugeliui LR piliečių, reglamentuoja LR pasirašytoms ir ratifikuotoms tarptautinėms sutartims prieštaraujantys, žemesnės juridinės galios LR vidaus įstatymai (kurie buvo priimti toms sutartims jau įsigaliojus). Svetimos žemės grobikai nepaiso teisėtumo, negerbia teisėto savininko darbo užsėjant javus ir negerbia būsimos duonos. Ar tokius dvikojus grobuonis Europos Sąjungos ekspertai laiko pasiruošusiais įstoti į šią sąjungą?